Lieps­no­jan­čios bū­ties spal­va

DALIA ZABIELAITĖ

Or­han Pa­muk. Ma­no var­das Rau­do­na. Ro­ma­nas.
Iš tur­kų k. ver­tė Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė-Ka­ri­niaus­kie­nė.
V.: Ty­to al­ba, 2012. 567 p.

„Ši­taip nu­vy­to rau­do­na su­si­ža­vė­ji­mo mi­nia­tiū­ro­mis ir or­na­men­ti­ka ro­žė, ku­ri prieš šimt­me­tį Stam­bu­le pra­žy­do įkvėp­ta per­sų“ (p. 564). To­kius žo­džius pas­ku­ti­nia­me sky­re­ly­je ta­ria vie­na iš pa­grin­di­nių šio ro­ma­no vei­kė­jų Še­kiu­rė, mo­ti­na, žmo­na, naš­lė, my­li­mo­ji, sa­vo aki­mis re­gė­tą vi­są aud­rin­gą, slap­tą Stam­bu­lo mi­nia­tiū­ri­nin­kų dra­mų, žmog­žu­dys­čių is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ju­si sa­vo jau­nes­niam sū­nui Or­cha­nui, vil­da­ma­si, kad šis ją gal­būt vie­ną die­ną ap­ra­šys kny­go­je. Ir jis už­ra­šė ją to­kią, ko­kią skai­to­me ro­ma­ne. Is­to­ri­ją, kaip mi­nia­tiū­rų me­nas kles­tė­jo ir ėmė vys­ti XVI a. Stam­bu­le, taip pat ir vi­so­je Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je. Kaip pra­žy­do, įkvėp­tas per­sų, o kaž­ka­da mon­go­lų ir ki­nų. Kaip su­ny­ko, su­si­dū­ręs su ita­lų me­no įta­ka, os­ma­nų val­do­vams įsi­vė­lus į tar­pu­sa­vio ka­rus ir nu­sto­jus glo­bo­ti mi­nia­tiū­ri­nin­kus. Ro­ma­ne įspū­din­gai pa­ro­do­ma, koks ypa­tin­gas, dau­gias­luoks­nis – ta­ry­tum ro­žės žie­das – bu­vo os­ma­nų mi­nia­tiū­rų me­nas: už­bu­rian­čio ir svai­gi­nan­čio gro­žio, su sa­vo­mis jį kū­ru­sių meist­rų žmo­giš­ko­mis ir kū­ry­bi­nė­mis aist­ro­mis.

Ir šis ro­ma­nas yra lyg už­bu­rian­čio gro­žio ro­žė, rau­do­nos spal­vos (kaip ir kny­gos vir­še­lis su dviem mi­nia­tiū­rų meist­rais) li­te­ra­tū­ri­nė tik­ro­vė, gra­ži ir skau­di, kur mei­lė, drau­gys­tė ir pa­lai­ma su­si­pi­na su ken­tė­ji­mu, ne­apy­kan­ta, mir­ti­mi ir vai­dais. Tos ke­lios šio­je sto­ro­je kny­go­je pa­vaiz­duo­tos 1591 m. die­nos – tai Stam­bu­lo žie­ma, die­na po die­nos ra­miai sny­gu­riuo­ja, o per­so­na­žai ne­pla­nuo­da­mi žu­do ir sku­bo­mis tuo­kia­si. Tai ma­žais ir di­de­liais iš­šū­kiais kun­ku­liuo­jan­tis kas­die­nybės ir me­no pa­sau­lis, ro­ma­no pa­bai­go­je stai­ga nu­rims­tan­tis. Tai tik­ro­vė, kur tar­si snai­gės iš aukš­ty­bių ana­pu­sy­bė įsi­ter­pia į šia­pu­sy­bę, kur nu­žu­dy­tų­jų sie­los krei­pia­si į gy­vuo­sius trokš­da­mos tei­sin­gu­mo ir ra­my­bės – su­ra­dus žu­di­ką. Kur gy­vų­jų lai­mės ir pil­nat­vės troš­ki­mą var­žo že­miš­kos ap­lin­ky­bės. Štai ko­dėl tai rau­do­na tik­ro­vė. „Aš vi­sa lieps­no­ju“ (p. 257), – taip apie sa­ve 31 sky­re­ly­je sa­ko per­so­ni­fi­kuo­ta Rau­do­na. Ir pri­du­ria: „Nuo ma­nęs pra­si­de­da gy­ve­ni­mas ir vis­kas vė­lei grįž­ta į ma­ne“ (p. 258). Tai pir­miau­sia per­kel­ti­ne pras­me lieps­no­jan­ti tik­ro­vė – daik­tiš­ka, žmo­giš­ka ir die­viš­ka. To­kią ją ro­ma­ne iš­reiš­kia tai čia, tai ten vis mi­ni­ma rau­do­na, pvz.: mon­go­liš­ka ra­ša­li­nė, skir­ta tik rau­do­nam ra­ša­lui, ku­rią Ka­ra pa­do­va­no­ja te­tė­nui Eniš­tei (p. 35), rau­do­nas ka­la­vi­jas, ku­rį tu­ri Še­kiu­rės vy­ro bro­lis Cha­sa­nas (p. 45), rau­do­na pa­gal­vė­lė, ant ku­rios na­mie pri­sė­da mi­nia­tiū­ri­nin­kas (p. 95), rau­do­nas krau­jas, trykš­tan­tis iš mirš­tan­čios Eniš­tės, ku­rią su­mu­šė žu­di­kas (p. 241), ryš­kiai rau­do­na nuo­ta­kos suk­ne­lė, ku­ria ves­tu­vių die­ną pa­si­da­bi­na Še­kiu­rė (p. 277), įvei­ku­si sep­ty­nis dan­gaus lyg­me­nis, Eniš­tės sie­la Die­vo ar­tu­mo­je pa­jun­ta „nie­kam ne­pri­ly­gi­na­mos rau­do­nos esa­tį“ (p. 316), sul­to­no lo­by­ne ant sie­nų ka­bo ak­so­mo au­di­niai, pa­tal­pą nu­da­žan­tys rau­do­nai (p. 412), ir kt.

Toks yra šis lieps­nin­gon tik­ro­vėn įtrau­kian­tis šiuo­lai­ki­nio tur­kų ra­šy­to­jo Or­ha­no Pa­mu­ko (g. 1952) ypa­tin­gas, ry­tie­tiš­kas po­stmo­der­nus ro­ma­nas. Su­kur­tas ta­da, kai Va­ka­rų post­mo­der­nio­ji li­te­ra­tū­ra jau bu­vo daug ir įvai­riai pa­sa­kiu­si, kai kaž­ką ste­bi­nan­čio su­kur­ti jau bu­vo ne­leng­va. Šis, re­gis, sep­tin­tas ra­šy­to­jo kū­ri­nys – ne vi­si iki tol jo su­kur­ti to­kie post­mo­der­nūs ir stip­rūs – Tur­ki­jo­je pa­si­ro­dė 1998 m. Kaip nu­ro­do­ma šio so­li­daus ro­ma­no pa­bai­go­je, jis ra­šy­tas net­gi ši­tiek me­tų: 1990–1992, 1994–1998. Bū­tent nuo šios nuo­ro­dos ir ver­ta jį pra­dė­ti skai­ty­ti. Leis­da­ma su­pras­ti, kaip šis ro­ma­nas bu­vo ra­šo­mas, ji lei­džia su­pras­ti, kaip bus skai­to­mas – il­gai ir lė­tai, iš­tver­min­gai ir ne­sku­bant.

Ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į ant­raš­tę „Ma­no var­das Rau­do­na“, iš ku­rios skai­ty­to­jas lyg de­tek­ty­vas spė­ja, o pra­dė­jęs skai­ty­ti ro­ma­ną tuoj įsi­ti­ki­na, kad tai in­ter­teks­tas, žan­ro ir tu­ri­nio as­pek­tais su­si­jęs su ki­tu gar­siu po­stmo­der­niz­mo kū­ri­niu – ita­lų ra­šy­to­jo, se­mio­ti­ko ir fi­lo­so­fo me­die­vis­to Um­ber­to Eco ro­ma­nu „Ro­žės var­das“. Šį ir Or­ha­no Pa­mu­ko, ir­gi ne tik ra­šy­to­jo, bet ir li­te­ra­tū­ros pro­fe­so­riaus, dės­tan­čio Niu­jor­ko Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­te, ro­ma­ną ski­ria dvi­de­šimt me­tų. Ita­liš­kai pa­si­ro­dęs 1980-ai­siais, „Ro­žės var­das“ da­vė pra­džią grei­tai iš­po­pu­lia­rė­ju­siam in­te­lek­tu­a­li­nio de­tek­ty­vo žan­rui, gvil­de­nan­čiam ko­kią nors kul­tū­ros is­to­ri­jos mįs­lę. Dar ir da­bar šiuo­lai­ki­niai au­to­riai mėgs­ta šį žan­rą. De­ja, jų daž­nai po­pu­lia­rūs kū­ri­nė­liai ne­kve­pia nei in­te­lek­tu­a­lu­mu, nei tik­rą­ja kul­tū­ros is­to­ri­ja. O štai Or­ha­no Pa­mu­ko „Ma­no var­das Rau­do­na“ svai­gin­te svai­gi­na au­ten­tiš­kos Ry­tų kul­tū­ros is­to­ri­jos kva­pais.

Jau pir­muo­ju sky­re­liu, net­gi pir­mu sa­ki­niu („Esu mi­ręs, la­vo­nas šu­li­nio dug­ne“, p. 9) ro­ma­nas pra­si­de­da kaip de­tek­ty­vas ir iš lė­to ir il­gai ru­tu­lio­ja­si iki pat pa­bai­gos, kur pa­aiš­kė­ja, kas yra žu­di­kas. Bet tai sa­vi­tas de­tek­ty­vas, ki­toks, nei įpras­ta šiuo­lai­ki­nė­je li­te­ra­tū­ro­je. Pa­rem­tas ne tiek va­ka­rie­tiš­ka de­duk­ci­ne lo­gi­ka, kiek ry­tie­tiš­kais jaus­mais, im­pul­sais ir prak­tiš­kais iš­skai­čia­vi­mais. Tai ne­pla­nuo­tų žmog­žu­dys­čių is­to­ri­ja. Kaip by­lo­ja pats žu­di­kas, jį ėda sa­vig­rau­ža, jis net ne­ma­nė, kad ims ir įvyk­dys žmog­žu­dys­tę, o po jos pro­tas nie­kaip ne­ga­li su­si­tai­ky­ti su tuo, kas įvy­ko (p. 26). Nuo pra­džios iki pa­bai­gos čia pa­sa­ko­ja­ma nuo­sek­liai tai­kant re­tar­da­ci­jos, t. y. su­lė­ti­ni­mo, prin­ci­pą, į siu­že­tą įter­piant įvai­rių ry­tie­tiš­kų is­to­ri­jų apie mi­nia­tiū­ri­nin­kus ir juos glo­bo­ju­sius val­do­vus, rim­tų svars­ty­mų apie me­ną (pvz., žu­di­kas nu­žu­do sul­to­nui kny­gą ren­gian­tį Eniš­tę po po­kal­bio su juo apie sti­liaus skir­tu­mus Ry­tuo­se ir Va­ka­ruo­se). Bet dau­giau­sia pa­sa­ko­ja­ma apie XVI a. ypa­tin­gą Stam­bu­lo mi­nia­tiū­rų dai­li­nin­kų pa­sau­lį, lieps­no­jan­tį mei­le ir ne­apy­kan­ta, pa­vy­du ir in­tri­go­mis, net­gi ho­mo­e­ro­ti­ka (pvz., mo­ky­mo­si ir žu­dy­mo sce­no­se).

Jau ro­ma­no pra­džio­je de­tek­ty­vi­nė in­tri­ga virs­ta la­bai gy­ve­ni­miš­ka vi­di­nių dra­mų ir žmo­nių kon­flik­tų is­to­ri­ja. Gal net pa­na­šia į dos­to­jev­skiš­ką gė­rio ir blo­gio ko­vą žmo­gu­je ir žmo­nių san­ty­kių tik­ro­vė­je. Tik pa­vaiz­duo­ta žais­min­giau ir šmaikš­čiau nei sun­kiuo­se ru­sų kla­si­ko ro­ma­nuo­se. Tą gė­rio ir blo­gio ko­vą tur­kų ra­šy­to­jas ap­ra­šo kaip bū­din­gą žmo­gaus bū­ties ele­men­tą, apie ku­rį nuo se­no by­lo­ja šven­to­sios kny­gos ir le­gen­dos. To­kią nuo­ro­dą į šven­traš­tį da­ro Ka­ra, sa­ky­da­mas: „Za­ri­fo efen­di nu­žu­dy­mas pri­me­na is­to­ri­ją, kaip Juo­za­pą bro­liai iš pa­vy­do įstū­mė į šu­li­nį“ (p. 362). De­tek­ty­vui virs­tant kas­die­nybės ir me­no gy­ve­ni­mo dra­mo­mis, ro­ma­ne pa­ny­ra­ma į su­dė­tin­gą pa­sau­lį, kur tie­sa su­si­mai­šo su me­lu, mei­lė su ne­apy­kan­ta, pa­vy­das su drau­gys­te, nuo­šir­du­mas su ap­si­me­ti­nė­ji­mu. Nuo ne­si­bai­gian­čių klau­si­mų ir įta­ri­mų vir­ti­nės ne tik per­so­na­žams, bet ir skai­ty­to­jui ima suk­tis gal­va ir prieš akis iš­ky­la vi­sas sun­kiai pa­aiš­ki­na­mas žmo­giš­kos tik­ro­vės su­dė­tin­gu­mas. Apie vi­sa tai ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja taip, kad imi jus­ti mei­lę ir gai­les­tį tiems ta­len­tin­giems Stam­bu­lo mi­nia­tiū­ri­nin­kams, be­si­blaš­kan­tiems žmo­giš­kos pri­gim­ties, gy­ve­ni­mo ir pro­fe­si­jos dra­mo­se.

Apie tur­kiš­ką ta­pa­ty­bę, tur­kų vy­rų ir mo­te­rų cha­rak­te­rį daug pa­sa­ko­ma pa­sa­ko­jant mei­lės is­to­ri­ją, ku­ri yra dar vie­na ryš­ki šio dau­gias­luoks­nio ro­ma­no siu­že­ti­nė gi­ja. Tris­de­šimt še­še­rių Ka­ra, aukš­tas, grakš­tus vy­ras, grįž­ta į Stam­bu­lą, mies­tą, ku­ria­me gi­mė ir už­au­go ir ku­rį be ga­lo my­li, pa­kvies­tas te­tė­no Eniš­tės pa­dė­ti at­lik­ti sul­to­no už­sa­ky­mą ir is­la­mo tūks­tant­me­čio mi­nė­ji­mo pro­ga pa­si­tel­kus ge­riau­sius mi­nia­tiū­rų dirb­tu­vių meist­rus slap­ta pa­reng­ti kny­gą, ku­ri, se­kant Ve­ne­ci­jos meist­rų sti­liu­mi, at­skleis­tų val­do­vo ga­lią ir sie­los gro­žį. Dvy­li­ka me­tų Ka­ra pra­lei­do Per­si­jo­je, dirb­da­mas raš­ti­nin­ku ir pa­šų pa­siun­ti­niu, bet ne­už­mir­šo gra­žio­sios Eniš­tės duk­ters Še­kiu­rės, ku­rią pa­mi­lo dar prieš iš­vyk­da­mas ir ku­rią da­bar, naš­lę su dviem vai­kais, vėl įsi­plies­kus nu­ri­mu­siai šir­džiai, no­ri ves­ti. Jei tik bū­tų tu­rė­jęs jos por­tre­tą, pieš­tą eu­ro­pie­tiš­ku sti­liu­mi, ne­bū­tų pa­ty­ręs tiek mei­lės kan­čių! Bū­tent por­tre­to me­nu ža­vi­si Eniš­tė, apsilankęs Ve­ne­ci­jo­je ir ten tur­tin­gų­jų na­muo­se pa­ma­tęs Ita­li­jos meist­rų dar­bus; bū­tent jis pa­ska­ti­no sul­to­no do­mė­ji­mą­si va­ka­rie­tiš­kais por­tre­tais. Bet, pa­moks­li­nin­ko iš Er­zu­ru­mo aiš­ki­ni­mu, Eniš­tės ren­gia­ma kny­ga yra is­la­mo ti­kė­ji­mą pa­mi­nan­ti švent­va­gys­tė.

Lyg ry­tie­tiš­ko­je pa­sa­ko­je, kad ga­lė­tų ves­ti Še­kiu­rę, ku­rios vy­ras jau ket­ve­rius me­tus ne­grįž­ta iš ka­ro, Ka­ra tu­ri įveik­ti ke­le­tą są­ly­gų, iš­kel­tų gud­riosios Še­kiu­rės, iš­ma­nan­čios ir is­la­mo kny­gų me­ną. Kaip Ka­ra įvei­kia už­duo­tis, jis pats pa­pa­sa­ko­ja, aiš­kin­da­mas, kaip tai bū­tų pa­vaiz­duo­ta mi­nia­tiū­ro­se. O ir ki­tos ro­ma­no sce­nos yra tar­si mi­nia­tiū­rų meist­rų pie­ši­niai. Skai­ty­da­mas šią mei­lės is­to­ri­ją, at­sklei­džian­čią kai ku­riuos se­nuo­sius tur­kų pa­pro­čius, ste­bie­si my­li­mų­jų Ka­ros ir Še­kiu­rės pa­veiks­lais, ta jų žai­džia­ma, kaip pa­tys va­di­na, „mei­lės šach­ma­tų“ par­ti­ja, tik­rus jaus­mus sle­piant po ap­si­mes­ti­nio prie­šiš­ku­mo, šal­tu­mo šy­du, šir­džiai kal­bant kit­ką, nei pa­sa­ko­ma žo­džiais. Be­si­rū­pi­nan­čios sa­vo vai­kais ir so­cia­li­niu sta­tu­su ap­suk­rio­sios Še­kiu­rės el­ge­sys su Ka­ra at­ro­do šiurkš­tus ir be­šir­diš­kas. Tai ne­eu­ro­pie­tiš­ka mo­te­ris ir ne­eu­ro­pie­tiš­ka jos mei­lė vai­kams bei vy­rui. Ne va­ka­rie­tiš­kai my­li ir Ka­ra – skai­ty­to­jo sim­pa­ti­ją pel­nan­tis ne tik dėl švel­nios ir ty­ros šir­dies, aist­ros ir drą­sos, bet ir dėl iš­min­tin­gos me­lan­cho­li­jos. Ro­ma­ne jis vis ke­liau­ja iš mo­te­riš­ko na­mų, šei­mos pa­sau­lio į vy­riš­ką me­no, re­li­gi­jos ir val­džios pa­sau­lį ir nė vie­na­me ga­lu­ti­nai ne­pri­tam­pa, ne­ran­da trokš­ta­mos lai­mės ir jau­čia­si vie­ni­šas. Pa­trauk­li ta jo šyp­se­na, su ku­ria jis žvel­gia į sa­vo griež­tą my­li­mą­ją gra­žuo­lę Še­kiu­rę. Taip, kaip ro­ma­no au­to­rius žvel­gia į šią savo pa­sa­ko­ja­mą tur­kiš­ką mei­lės is­to­ri­ją.

„Ma­no var­das Rau­do­na“ įtrau­kia ne tik į žmo­giš­kų jaus­mų, min­čių ir dra­mų lieps­no­jan­tį la­bi­rin­tą. Įtrau­kia ir į be ga­lo spal­vin­gą daik­tiš­ką tik­ro­vę, lei­džian­čią pa­jus­ti ano me­to gy­ve­ni­mo ir is­to­ri­jos dvelks­mą. Ra­šy­to­jas ve­džio­ja skai­ty­to­ją po Stam­bu­lo gat­ves su su­de­gu­siais na­mais ir iš­ki­lu­siais pra­ban­giais dvi­aukš­čiais, už­su­ka į ka­vi­nu­kę, kur, pa­sak griež­tojo pa­moks­li­nin­ko iš Er­zu­ru­mo, ren­ka­si ne­do­rė­liai ir maiš­ti­nin­kai. Vis su­kel­da­mas šiur­pu­liu­ką, pa­ro­do ne vi­sai ma­lo­nias vie­tas ir sce­nas (pvz., pa­kar­to žy­do ap­leis­tą na­mą, kur Še­kiu­rė ren­gia pa­si­ma­ty­mą su Ka­ra, ar­ba sce­ną, kai meist­ras Os­ma­nas ada­ta iš­si­du­ria akis). Lei­džia žvilg­te­rė­ti į mi­nia­tiū­ri­nin­kų dirb­tu­ves ir sul­to­no rū­mų lo­by­ną, kruopš­čiai var­dy­da­mas ten esan­čius daik­tus. Ro­ma­ne ypač ak­cen­tuo­ja­ma daik­tiš­koji tik­ro­vė – tai, kas žmo­gaus bū­čiai su­tei­kia že­miš­ku­mo svo­rį ir pa­ky­lė­jan­tį ne­pa­pras­tu­mą. Taip yra iš­ryš­ki­na­mas ry­tie­tiš­kas pa­ra­dok­sas: spal­vin­ga daik­tiš­ka kas­die­nė tik­ro­vė ir ne­ga­lė­ji­mas jos vaiz­duo­ti mi­nia­tiū­ro­se, kur dai­li­nin­kas pa­sau­lį tu­ri pieš­ti iš at­min­ties – to­kį, ko­kį jį re­gi Ala­chas – su ide­a­li­zuo­tais daik­tų ir žmo­nių at­vaiz­dais.

Šia­me idė­jų ro­ma­ne, ku­ris kar­tu yra de­tek­ty­vas ir mei­lės istorija, ra­šy­to­jas mo­ko skai­ty­to­ją su­pras­ti ry­tie­tiš­ką mi­nia­tiū­rų me­ną, leis­da­mas žvilg­te­lė­ti į se­ną­sias os­ma­nų, per­sų kny­gas ir jų iliust­ra­ci­jas (pvz., 49 ir 51 sky­re­liuo­se, kur Ka­ra ir vy­riau­sia­sis mi­nia­tiū­rų meist­ras Os­ma­nas, ieš­kan­tys žu­di­ko žen­klų pie­ši­niuo­se, įlei­džia­mi į ma­žai kam pri­ei­na­mą sul­to­no lo­by­ną ir ten meist­ras Os­ma­nas ne­ga­li at­plėš­ti akių nuo se­nų­jų ran­kraš­čių še­dev­rų, ku­riuos dau­ge­lį me­tų sva­jo­jo pa­ma­ty­ti). Apie vi­sa tai ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja su už­si­de­gi­mu, de­monst­ruo­da­mas pui­kų mi­nia­tiū­rų me­no iš­ma­ny­mą. Nuo vai­kys­tės jis no­rė­jo tap­ti dai­li­nin­ku, bet pas­kui pa­su­ko ra­šy­to­jo ke­liu – nu­trau­kęs ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jas vie­na­me Stam­bu­lo uni­ver­si­te­te, per­ėjo į žur­na­lis­ti­ką, o ją bai­gęs at­si­dė­jo ra­šy­mui. Vie­na­me ne­se­na­me in­ter­viu jis sa­ko: „Ra­šy­to­jas ir dai­li­nin­kas ma­ny­je kas­dien vis la­biau su­si­bi­čiu­liau­ja. Štai ko­dėl da­bar pla­nuo­ju ro­ma­nus su nuo­trau­ko­mis ir fo­to­gra­fi­jų kny­gas su teks­tais bei is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mais.“ Kaip tik to­kia yra pa­ti nau­jau­sia jo kny­ga „Daik­tų ne­kal­ty­bė“, ku­rią ka­da nors gal­būt tu­rė­si­me ir lie­tu­viš­kai, – ro­ma­no „Ne­kal­ty­bės mu­zie­jus“, tur­kiš­kai pa­si­ro­džiu­sio 2008 m., tam tik­ras tęsinys ir šių me­tų ba­lan­dį Stam­bu­le ati­da­ry­to Ne­kal­ty­bės mu­zie­jaus daik­tų ka­ta­lo­gas, at­spin­din­tis iš­ti­są Tur­ki­jos epo­chą (XX a. ant­rą­ją pu­sę).

Tra­di­ciškai duo­da­ma­me in­ter­viu tuoj po pa­skel­bi­mo No­be­lio premijos laureatu Or­ha­nas Pa­mu­kas sa­kė, kad pa­žin­tį su jo kū­ry­ba ge­riau­sia bū­tų pra­dė­ti nuo ro­ma­no „Ma­no var­das Rau­do­na“. Iš tie­sų šis ro­ma­nas (de­di­kuo­tas duk­rai Rüyai) ste­bi­na ir ža­vi ra­šy­to­jo ta­len­to di­dy­be, ge­bė­ji­mu su­kur­ti iš­ra­din­gos for­mos ir įspū­din­go tu­ri­nio kū­ri­nį – lan­gą į my­li­mą gim­tą­jį Stam­bu­lą, į se­ną­ją Os­ma­nų im­pe­ri­ją ir jos kul­tū­ros lo­bius. Tai vie­nas ge­riau­sių šio au­to­riaus kū­ri­nių, pel­nęs jam tarp­tau­ti­nę šlo­vę ir pri­pa­ži­ni­mą. Jį skai­ty­da­mas su­pran­ti, ko­dėl ra­šy­to­jas bu­vo ap­do­va­no­tas No­be­lio pre­mi­ja (2006). Su­pran­ti, kad ji ne­bu­vo skir­ta, kaip kai kas tei­gia, vien po­li­ti­niais su­me­ti­mais, no­rint ap­gin­ti ra­šy­to­ją, ku­rį 2005 m. tur­kų na­cio­na­lis­tai ap­kal­ti­no „tur­kiš­ku­mo įžei­di­mu“, jam at­vi­rai pra­kal­bus apie 1915 m. ar­mė­nų ir kur­dų ge­no­ci­dą Tur­ki­jo­je. Be­je, „Ma­no var­das Rau­do­na“ ir­gi kai kuo ne­pa­ti­ko tur­kų na­cio­na­lis­tams ir is­la­mo fun­da­men­ta­lis­tams.

Ga­li­ma džiaug­tis, kad lie­tu­viš­kai jau tu­ri­me ke­tu­rias šio ta­len­tin­go tur­kų ra­šy­to­jo kny­gas. Trys iš jų – „Juo­do­ji kny­ga“ (2008), „Stam­bu­las: pri­si­mi­ni­mai ir mies­tas“ (2009) ir „Ma­no var­das Rau­do­na“ (2012) – yra iki­no­be­li­nės, o ket­vir­to­ji – „Ne­kal­ty­bės mu­zie­jus“ (2010) – baig­ta ra­šy­ti jau po šios no­mi­na­ci­jos. Vi­sos šios kny­gos pa­sa­ko­ja apie ra­šy­to­jo gim­tą­jį Stam­bu­lą, bet kiek­vie­na vis ki­taip ir kit­ką. Jos lei­džia pa­žin­ti ir au­to­riaus kū­ry­bos rai­dą. „Ma­no var­das Rau­do­na“ su­kur­ta jau po „Juo­do­sios kny­gos“, ku­ri Tur­ki­jo­je pa­si­ro­dė 1990 m. ir ku­ri me­na džoi­siš­ką kla­jo­nę po mies­tą la­bi­rin­tą. Bū­tent „Juo­dą­ja kny­ga“, ku­ri gal ir nė­ra pa­ti ge­riau­sia, 2008 m. pra­si­dė­jo lie­tu­vių skai­ty­to­jų pa­žin­tis su šiuo ra­šy­to­ju, jau No­be­lio premijos laureatu. Šį ro­ma­ną ver­tė Ga­li­na Miš­ki­nie­nė, bet dau­giau ne­grį­žo prie šio au­to­riaus. Ne­tru­kus jo kū­ry­bos ėmė­si jau­na ver­tė­ja Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė, sa­vuo­ju ver­tė­jos ta­len­tu ji ža­vi taip, kaip jos ver­čia­mas au­to­rius – li­te­ra­tū­ri­niu ta­len­tu. Or­ha­nas Pa­mu­kas Lie­tu­vo­je tu­ri savęs ver­tą ver­tė­ją. Tai ir jos kruopš­taus, meist­riš­ko dar­bo nuo­pel­nas, kad lie­tu­viš­kai 2009-ai­siais pa­si­ro­džiusį ra­šy­to­jo au­to­biog­ra­fiš­kąjį „Stam­bu­lą“ skai­ty­to­jai išrinko 2009 me­tų ge­riau­sia vers­ti­ne kny­ga. „Ma­no var­das Rau­do­na“ ir­gi ne­leng­vai iš­ver­čia­mas kū­ri­nys. Kal­bąs ving­riais ir il­go­kais sa­ki­niais (kar­tais net pen­kio­li­kos, sep­ty­nio­li­kos ei­lu­čių), iš­ban­dan­čiais ne tik ver­tė­jos, bet ir skai­ty­to­jo kan­try­bę, gal net­gi var­gi­nan­čiais. Tai ypa­tin­ga kal­ba, sa­vo žo­džiais be­si­smel­kian­ti į daik­tiš­kos ir žmo­giš­kos tik­ro­vės gel­mę ir ku­rian­ti gy­vą, spal­vin­gą, ry­tie­tiš­kai pa­slap­tin­gą li­te­ra­tū­ri­nį pa­sau­lį. Lie­tu­viš­kai to­ji kal­ba per­teik­ta pui­kiai: skai­ty­to­ją ji trauk­te įtrau­kia į lieps­no­jan­čią li­te­ra­tū­ri­nę tik­ro­vę, leis­da­ma pa­si­jus­ti jos da­li­mi.

Pa­sa­ko­da­mas apie se­nų­jų mi­nia­tiū­ri­nin­kų mei­lę kny­goms ir pie­ši­niams, ro­ma­nas „Ma­no var­das Rau­do­na“ kar­tu iš­reiš­kia ir ra­šy­to­jo mei­lę kny­goms ir mi­nia­tiū­rų me­nui. Šia­me ro­ma­ne Or­ha­nas Pa­mu­kas kal­ba kaip kny­gos žmo­gus, my­lin­tis ir puo­se­lė­jan­tis tra­di­ci­nę kny­gos kul­tū­rą ir ti­kin­tis jos at­ei­ti­mi. No­be­lio premijos įteikimo kal­bo­je jis sa­ko: „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad li­te­ra­tū­ra yra ver­tin­giau­sias tur­tas, ku­rį žmo­ni­ja su­kau­pė kaip sa­vo pa­stan­gą su­pras­ti sa­ve pa­čią.“ Sa­vo so­li­džiais kū­ri­niais jis mums tar­si pri­me­na tuos Mar­ce­lio Pro­us­to ir Tho­mo Man­no ste­bi­nan­čios mo­der­ny­bės lai­kus, kai to­kie gran­dio­zi­niai ro­ma­nai ne tik bu­vo ku­ria­mi, bet ir su nuo­sta­ba bei su­si­ža­vė­ji­mu skai­to­mi. Kaip į ste­buk­lą žiū­ri į lie­tu­viš­kai iš­leis­tą ro­maną „Ma­no var­das Rau­do­na“, sto­vin­tį „Va­gos“ kny­gy­nų per­ka­miau­sių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kny­gų de­šim­tu­ke. O skai­ty­da­mas šį ro­ma­ną pa­ten­ki į ki­tą ste­buk­lą – tar­si at­si­du­ri ry­tie­tiš­ka­me is­la­mo daik­tų, žmo­nių ir me­no pa­sau­ly­je, nuš­čiu­vęs prieš to pa­sau­lio ki­to­niš­ku­mą ir gro­žį. Tai to­ji re­ta kny­ga, ku­rią skai­tant su­kre­čia tik­ro li­te­ra­tū­ros me­no ža­ve­sys ir ga­lia.

Me­tų vers­ti­nės kny­gos pro­jek­tas