Ma­žas vy­ras

SA­RA PO­IS­SON

Vie­ną ei­li­nę die­ną, tiks­liau – pa­va­ka­rę, jūs iš­si­plė­šia­te iš na­mų, pa­lik­da­mas pas­kui sa­ve į ko­me­tos uo­de­gą pa­na­šų lai­ki­nai su­tan­kė­ju­sį an­glies dvi­de­gi­nio punk­ty­rą. Jį užuo­džia jū­sų kai­my­no šuo ir kai­my­no kai­my­nės ka­lė su prie že­mės ar­tė­jan­čiu rie­ba­lų ha­ma­ku pa­pil­vė­je.

Ta­čiau jums tai ma­žai rū­pi.

Pa­ga­liau iš­trū­kęs tu­ri­te tiks­lą įsės­ti į trau­ki­nį ir ju­dė­ti spar­čiau, nei ga­lė­tu­mė­te dėl sa­vo kū­no pri­gim­ties.

Net jei­gu jums ne­pa­vyk­tų pa­siek­ti sto­ties, jū­sų ke­lio­nę pės­čio­mis pa­šven­tin­tų ke­lio­nės vi­zi­ja.

Die­ną, ku­ri jums pa­de­da įsi­bė­gė­ti, tiks­liau­siai bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti ma­ža, pri­si­mi­nus, kad di­de­lių die­nų pa­si­tai­ko vis re­čiau.

Lai­kui bė­gant die­nas gau­bian­čios plė­vės pra­ran­da ko­ky­bę. Ku­riai nors iš die­nų pra­dė­jus vil­tin­gai plės­tis, jos dan­ga­las įtrūks­ta, ir die­nos tu­ri­nys iš­si­lie­ja lau­kan, pra­ras­da­mas for­mą ir ap­im­tis tuo pat me­tu.

Va­ka­rykš­čio mais­to li­ku­čių ir ašt­rus ry­ti­nio šla­pi­mo kva­pas – be­maž vis­kas, kas pri­me­na bu­vu­sias kai ku­rių die­nų di­du­mo am­bi­ci­jas.

Tai­gi die­ną, ku­rią jums pri­min­tų ne­bent pa­tam­sė­jęs svies­tas ar pri­te­męs uni­ta­zo pa­vir­šiaus dan­gus, tik­riau­siai de­rė­tų va­din­ti ma­ža.

Vis dėl­to mies­tas, iš ku­rio pra­de­da­te sa­vo ke­lio­nę, iš tie­sų ma­žas. Tai pa­tvir­ti­na ne vien tik jo gy­ven­to­jų skai­čius, bet ir ma­žu­mo dau­gis­kai­tą įvar­di­jan­tis pa­va­di­ni­mas Ma­žei­kiai. Šis sa­vo ruož­tu pri­si­de­da, kad ma­žų die­nų ti­ki­my­bė dar la­biau iš­aug­tų.

Ge­rai pa­gal­vo­jus, di­de­lė ma­žų die­nų ti­ki­my­bė, šis grakš­tus žo­džių kvar­te­tas, skam­ba be­maž pa­ki­liai, ir tok­sai skimb­te­lė­ji­mas pa­jėg­tų pra­skaid­rin­ti ne­iš­si­pil­džiu­sias sva­jo­nes apie di­de­lę die­ną. Ma­tyt, ir pra­skaid­ri­na. Nes štai jūs, vi­siš­kai pa­ten­kin­tas ma­žu mies­tu ir ma­ža die­na, be­veik džiū­gau­da­mas, kad jus iš­ti­ko ma­ži rei­ka­lai, spar­čiai nu­žings­niuo­ja­te pas­ku­ti­nius šim­tą met­rų, grakš­čiai iš­ne­ria­te iš sa­vo iš­kvėp­to ga­ro apy­kak­lės ir pa­ki­liai įkai­tęs įli­pa­te į trau­ki­nį.

Di­džiuo­ja­tės, kad tu­ri­te dėl ko ženg­ti žings­nį, ga­li­te įvar­dy­ti sa­vo ma­žą rei­ka­lą ne­si­gė­dy­da­mas, kad ir gar­siai, kad ir iš aukš­to, nes jis su­tei­kė jums ga­li­my­bę iš­si­ju­din­ti, tai­gi mes­te­lė­jo į jū­sų kū­no ug­nia­ku­rą gy­vy­bės.

Ir vi­siš­kai ne­svar­bu, kad jus ga­ben­sian­tis trau­ki­nys ma­žas ir kad jis la­biau pri­me­na di­dį­jį au­to­bu­są ar tram­va­jų nei trau­ki­nį.

Gy­vy­bės tei­kian­tys ma­ži rei­ka­lai tu­ri ne iš­syk su­vo­kia­mos di­dy­bės.

Trau­ki­ny­je, ku­ria­me vi­sa­da ma­žai ke­lei­vių, vie­nin­te­lio va­go­no pir­ma­ga­ly­je į jus at­si­grę­žia net du trau­ki­nio pa­ly­do­vai, ir tai ga­lė­tų ma­žu­mė­lę nu­ste­bin­ti bet ką. Ta­čiau jūs, ve­da­mas vi­di­nio sai­ko ir lo­gi­kos, tvir­tai, tar­si nuo­sta­ba jums bū­tų sve­ti­ma, pri­ei­na­te prie vy­ro, ku­ris ma­žes­nis.

Tei­sin­giau pa­sa­kius, jis yra ma­žiau­sias iš vi­sų jū­sų ma­ty­tų ge­le­žin­ke­lio tar­nau­to­jų.

Toks ma­žas, kad ne­su­kly­si­te ma­ny­da­mas, jog šis ma­žu­mas pa­sie­kęs tam tik­rą pa­gar­bos ver­tą ki­to­niš­ku­mo kie­ky­bę. Jei­gu jums rei­kė­tų pa­tvir­ti­ni­mo ar ana­lo­gi­jos, te­gul jū­sų re­gi­nių lau­ke šmės­te­li užuo­mi­na apie ja­po­niš­ką mi­nia­tiū­rą.

Šio­ji trau­ki­ny­je eks­po­nuo­ja­ma ma­žu­mo kie­ky­bė tu­rė­tų at­si­duo­ti ko­kiu nors pra­kil­niu kva­pu, ku­rį užuos­tu­mė­te, jei ne­sirg­tu­mė­te slo­ga ar­ba jei­gu įkvėp­tu­mė­te lais­viau ir gi­liau.

Ta­čiau jus jau pa­vei­kė iš­skir­ti­nis vy­ro mi­nia­tiū­riš­ku­mas, ta­pęs vi­sa su­stip­ri­nan­čiu, nu­švie­čian­čiu ir vi­sa už­bai­gian­čiu kir­čio žen­klu. To­dėl jūs su­lai­kė­te kvė­pa­vi­mą, tar­si jums kas bū­tų šmaikš­čiai su­kir­tęs per be­gė­diš­kai blyš­kius pli­kus pa­kin­klius. Tuo pat me­tu iš­pu­čia­te iš plau­čių ne vis­ką, ką įkvė­pęs, ir dėl to ne­be­ga­li­te įkvėp­ti tiek daug, kiek įpra­tęs.

Krū­ti­nė­je jau­čia­te kaž­ką pa­na­šaus į ba­lio­ną, o gal įkvė­pi­mą. Dėl šios prie­žas­ties pas­ku­ti­nį ma­žą žings­ne­lį iki ma­žo vy­ro žen­gia­te lyg po­etas; tai to­dėl, kad nuo su­tri­ku­sio kvė­pa­vi­mo jau­čia­tės šiek tiek pri­du­sęs ir svaig­te­lė­jęs. Gal­būt net­gi kvaiš­te­lė­jęs, nes va­go­no lem­pų at­švai­tai lan­go stik­le virš sė­din­čio ma­žo vy­ro jums re­gi­si ne­ly­gi­nant ore ka­ban­čių au­re­o­lių gir­lian­da.

Vy­ras po šiuo ka­ra­liš­ku švie­sų vė­ri­niu sė­di tie­sia nu­ga­ra, tai skel­bia jo pa­stan­gas bū­ti di­des­niam, tuo pat me­tu ne­by­liai tei­si­nan­tis ir iš­si­gi­nant sa­vo pa­ties va­lios bei ini­cia­ty­vos: „Juk ma­to­te, ma­no dar­bas da­bar sė­di­mas, to­dėl esu pri­vers­tas į jus žvelg­ti iš apa­čios.“

Jums sė­dint ūgis ne­vai­di­na di­des­nio vaid­mens ir jį ver­ta nu­ty­lė­ti net min­ty­se. Ga­li­ma net­gi krai­py­ti gal­vą. Nors jums kryp­te­lė­jus vir­šu­ti­nis jū­sų kū­no taš­kas nu­stu­mia­mas į že­mes­nį ly­gį, o švie­si jū­sų au­re­o­lė ne­ten­ka pu­siau­svy­ros. Dėl dva­si­nės pri­gim­ties ji grei­čiau­siai ne­nu­krin­ta, o vis dėl­to nu­sto­ja bū­ti pa­na­ši į dva­si­nę ir la­biau pri­me­na ko­kį nors krei­vą švie­sos at­švai­tą.

Įsi­ti­ki­na­te tuo, kai ma­ža­sis trau­ki­nio pa­ly­do­vas pa­krei­pia gal­vą ir klau­sia, kur va­žiuo­si­te. Jo au­re­o­lės vėl tam­pa pa­pras­tais lan­go pa­vi­da­lais, ma­žas vy­ras aki­mo­ju ne­be­ten­ka šven­tu­mo žen­klo, ir dė­kui­die: pa­ga­liau ima­te įpras­tai ir to­ly­giai kvė­puo­ti.

Kai ra­miai iš­ta­ria­te mies­to, ku­rį no­ri­te pa­siek­ti, var­dą, jau­čia­tės iš­trū­kęs iš mir­tį ne­šan­čio įkvė­pi­mo, ku­ris kė­si­no­si jus už­smaug­ti. Vaiz­duo­ja­tės iš­kvėp­tas iš kaž­ko­kių di­de­lių, grės­min­gų plau­čių. Aki­mirks­niu pra­blai­vė­ja­te.

Ta­čiau blai­vus ir gu­vus (nors ir šiek tiek ne­ju­čia pa­lin­kęs) jau­čia­tės jūs, bet po ju­mis lyg po iš­lenk­ta me­džio ša­ka sė­din­čiam tie­sias­tu­bu­riui taip ne­at­ro­do. Jo ran­ka lyg mag­ne­tas pri­trau­kia ban­kno­tą iš jū­sų at­vers­to del­no, o bu­ki ir švel­nūs na­gai ta­ry­tum paukš­tis įsi­tai­so jū­sų del­no liz­de.

Tar­si del­nas žen­klin­tų gė­dą ir tu­rė­tų bū­ti tuč­tuo­jau pri­deng­tas. Tar­si jis bū­tų ne­pil­nas ir jo ne­vai­sin­gu­mas bū­tų ap­gai­lė­ti­nas bei ba­dy­tų akis.

At­ro­do, kad kaip tik dėl to ma­žas vy­ras įtup­do į jū­sų del­ną stam­bią me­ta­li­nę mo­ne­tą.

Su­gniau­žia­te pi­ni­gą ins­tink­ty­viai tar­si dūž­tan­tį daik­čiu­ką, pas­kui bai­min­gai iš­ske­čia­te pirš­tus lyg nu­de­gin­tas. Žiū­ri­te nie­ko ne­su­mo­da­mas, vėl su­grį­žęs į bū­tą­jį svai­gu­lį.

– Ar mes kar­tais ne­bu­vo­me su­si­ti­kę? – cyp­te­li jū­sų pu­sėn ma­žas vy­ras, tuo pat me­tu dėb­te­lė­da­mas į ki­ta­me va­go­no pir­ma­ga­lio kam­pe įsi­tai­siu­sį di­des­nį­jį sa­vo ko­le­gą, ku­riam šio klau­si­mo gir­dė­ti grei­čiau­siai ne­pri­de­rė­tų.

Stam­bi mo­ne­ta, ku­rios ne­pri­va­lė­jo­te ir ne­si­ti­kė­jo­te gau­ti, jus pa­ke­ri ir sting­do la­biau nei ne­tva­ri ma­žo­jo ge­le­žin­ke­li­nin­ko au­re­o­lė. Aki­mir­ką už­mirš­ta­te kvė­puo­ti.

Vy­ras pa­ima iš jū­sų sau­jos mo­ne­tą ne­sku­bė­da­mas. Ta­ry­tum svar­biau­sia jo už­duo­tis – pri­slo­pin­ti be­gė­diš­ką jū­sų del­no bal­tu­mą. Ir jau ki­tą aki­mir­ką į šią ne­švan­kią jū­sų kū­no duo­bu­tę įtup­do di­des­nės ver­tės pi­ni­gą.

– Tai ar mes bu­vo­me su­si­ti­kę? – smei­gia, kaip ir pir­mą­syk, gai­diš­ku te­no­ru, tik dar įky­res­niu. Tar­si stam­bes­nė su­ma jam su­teik­tų tei­sę į šio­kį to­kį smur­tą.

Jo pe­rekš­lė sau­ja, ku­ri da­bar pu­siau kumš­tis ar kamš­tis, kar­tu su pi­ni­gu pa­leng­va kui­čia­si jū­siš­kė­je.

Tai ne kas ki­ta kaip prie­var­ti­nis ne­lauk­tos grą­žos pa­pil­dy­mas. Skai­čius ant mo­ne­tos dvi­gu­bas, o jū­sų bur­no­je dvi­gu­bai grei­čiau ima kaup­tis sei­lės, jos ne­at­ro­do ska­nios ir įma­ny­tu­mė­te jas iš­spjau­ti tuo­jau pat.

Jau­čia­te ma­žo vy­ro ran­kos ši­lu­mą ir drėg­mę, o jo bal­so smai­la ir nuo­din­ga strė­lė vis dar sty­ro įsmi­gu­si į jū­sų kū­ną, ta­ry­tum ši­taip jis ten­kin­tų kaž­ko­kius jums ne­su­vo­kia­mus sa­vo mi­nia­tiū­ri­nio kū­no gei­du­lius. Ga­lė­tu­mė­te ją sku­biai iš­si­trauk­ti, ta­čiau vie­no­je ran­ko­je pe­ri­te ma­žy­lio pa­ly­do­vo ne­švan­ku­mą, o ki­to­je lai­ko­te ap­trin­tą juo­dos odos pi­ni­gi­nę, ku­rios ne­švan­ku­mas au­ga kas se­kun­dę.

Jau­čia­tės iš­prie­var­tau­tas spi­giu bal­su ir to­kia pat spi­gia ran­ke­le, už tai jums net­gi ban­dy­ta su­mo­kė­ti, imi­tuo­jant ne­le­ga­lią trau­ki­nio bi­lie­to nuo­lai­dą. Imi­ta­ci­jos meist­rys­tė ne­abe­jo­ti­na, grei­čiau­siai ji tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, pra­ei­ties pa­mo­kas, klai­das ir lai­mė­ji­mus.

Jus be­maž py­ki­na, ta­čiau jums ne­jau­ku ir gė­da net pa­čiam sau pri­pa­žin­ti, kad ryš­kio­je ir be­veik šven­tiš­ko­je va­go­no lem­pu­čių švie­so­je jus iš­nie­ki­no toks ma­žas vy­ras.

„Gal­būt ma­žo vy­ro smur­tas toks ma­žas, kad ga­lė­tu­me jį va­din­ti ne­reikš­min­gu?“ – kar­tu su už­ves­tu trau­ki­nio mo­to­ro gar­su su­ka­si jū­sų gal­vo­je.

– Ma­tau, kad su­si­ti­kę ne­bu­vo­me, – su­stab­do šį be­vai­sį su­ki­mą­si ma­žas vy­ras, iš­trauk­da­mas iš jū­sų del­no sa­vo kumš­čio kiau­ši­nį su emb­rio­no pa­vi­da­lą įga­vu­sia mo­ne­ta.

– Gal ir bu­vo­me, ta­čiau ne­ver­tė­tų ši­taip ma­žin­ti le­ga­lių ke­lei­vių skai­čiaus. Vie­ną die­ną šio marš­ru­to ga­li ne­lik­ti, – sa­ko­te jūs vi­siš­kai be rei­ka­lo, ir jū­sų žo­džiai nu­var­va lyg rau­do­nos sul­tys iš per­pil­dy­tos stik­li­nės. Pa­si­duo­da­te kal­bos gun­dy­mams, o juk pui­kiai ži­no­te, kad die­nos yra ap­gaub­tos silp­nu­te ir grei­tai trū­ki­nė­jan­čia plė­ve ir jo­se ne­ga­li tilp­ti žo­džių dau­giau, nei bū­ti­na.

Da­bar, kai pa­ju­to­te be­for­miš­ku­mo grės­mę, įma­ny­tu­mė­te tas žo­džių sul­tis iš­lak­ti kad ir iš kiau­lės pė­dos ar su­siurb­ti jas šner­vė­mis, ta­čiau per vė­lu.

O juk ga­lė­jo bū­ti, kad ma­žo vy­ro ki­to­niš­ku­mas, jo prie­var­tau­jan­tis bal­sy­tis, ma­ni­pu­lia­ci­jos ma­žo­mis ran­ku­tė­mis ir ki­ti ne­le­ga­lūs veiks­mai nie­kam ne­kliu­dė, ne­už­ėmė daug vie­tos, bu­vo ne­kal­ti ir de­ko­ra­ty­vi­niai. Te­rei­kė­jo vi­sa tai tin­ka­mai įver­tin­ti ir įvar­dyti. Ne­va­din­ti to pa­si­kar­to­jan­čia klai­da, vi­ru­su ar links­mu pe­lė­si­niu gry­bu­ku, ku­ris ver­čia su­trik­ti ar net pa­si­duo­ti.

Ži­no­ma, toks iš­lie­ka ir ple­čia­si leng­vai, iš­gy­ve­na net pats to ne­no­rė­da­mas, kaip ir de­ra ma­žam. Pra­len­da su vi­so­mis sa­vo iš­im­ti­mis ir ne­le­ga­lu­mais pro ada­tos au­sį, cyp­da­mas. Mat kar­tais ma­žu­mas tė­ra ki­to­niš­ku­mo for­ma, ku­ri tu­ri tei­sę dau­gin­tis, o jos pri­gim­tis rei­ka­lau­te rei­ka­lau­ja dau­gin­ti tai­syk­lių pa­žei­di­mus. Toks yra mu­ta­ci­jos ir ki­to­niš­ku­mo ke­lias, ki­tos rū­šies bu­vi­mo bū­das.

Kaž­kas pri­va­lo bū­ti ma­žas, kad jo ne­su­gau­tų bent jau iš pa­si­bjau­rė­ji­mo. Ir kuo la­biau jūs jo gai­li­tės ar juo bjau­ri­tės, kuo ma­žiau jį ver­ti­na­te rim­tai, tuo leng­viau jam lau­žy­ti tai­syk­lę, kai­šio­ti sa­vo drėg­ną ran­ke­lę ir cyp­sė­ti, kur pa­kliū­va.

Stai­ga su­vo­kia­te, kad ga­lė­jo­te ma­žą vy­rą pri­skir­ti ki­tai rū­šiai ir ši­taip iš­si­lais­vin­ti aukš­tai pa­kel­ta gal­va.

Ta­čiau da­bar jau per vė­lu. Per to­li nu­ė­jo­te. Da­bar jau esa­te prieš sa­vo pa­ties va­lią tik­ras, kad jei šis ma­ža­vy­ris, šis trau­ki­nio pa­ly­do­vas, pa­siū­ly­tų jums ar­ba­tos, tai ma­ny­tu­mė­te, kad jums siū­lo­mos ar­bat­žo­lių por­ci­jos da­lis – be abe­jo­nės – jau bu­vo nu­sė­du­si kaž­kie­no švel­niai iš­prie­var­tau­ta­me – bal­ta­me, gels­va­me ar raus­va­me – del­ne.

Bū­tu­mė­te įsi­ti­ki­nęs, kad vi­ta­mi­nin­gos ar­ba­tos dul­kės tik­rai ap­vai­si­no kaž­kie­no ne­kal­tą są­mo­nę pa­na­šiai, kaip vy­ro ma­žu­mas už­krė­tė jū­sų vi­du­ti­niš­ku­mą.

Ir da­bar jums gė­da sa­vo nu­ogo bal­to del­no. Gė­da am­ži­nai ir be­veik di­din­gai.

O va­ka­rais, at­ėjus lai­kui už­da­ry­ti lan­gi­nes ir už­trauk­ti užuo­lai­das, ma­žas vy­ras apei­na pra­bė­gu­sios ma­žos die­nos val­das, pa­glos­to jos su­tvir­tė­ju­sią plė­ve­lę ir spy­gau­ja iš pa­si­ten­ki­ni­mo.