Baisusis (pseudo)lietuviškas našlaitis
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Upton Sinclair. Džiunglės. Romanas. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Aukso žuvys, 2012. 455 p.
Tautinės literatūrinės staklės – kaprizingas įtaisas. Baisiai paprastai patvirtinantis, kad ne tik Lietuva, pasak Miłoszo, yra etnolingvistinis projektas, bet ir į lietuvių kalbą verčiama literatūra neišvengiamai atsiduos baltiškosiomis politinėmis paradigmomis. Štai Aldouso Huxley distopija „Puikus naujas pasaulis“ parašyta 1931 m., o George’o Orwello „1984-ieji“ – 1948-aisiais. Lietuviškai pastaroji išėjo dar Sovietų Sąjungos kariuomenei neišsikrausčius iš Šiaurės miestelio. Huxley distopija, kurioje avelių bendruomenę valdo ne mistiška stalinistinė kaulus smelkiančios prievartos ranka, o tikrąjį pasirinkimą paskandinę konformizmas ir perteklius, lietuviškai išleista 2005-aisiais. Sinclairio comradės Jacko Londono „Geležinis kulnas“, pasakojantis apie grynąją klasių kovą, savo eilės sulaukė ne sovietmečiu, o 2008-aisiais. Galiausiai naujos, gražios „Džiunglės“ pasirodė ką tik pasibaigusiais 2012 m. Praėjus 64 metams po pastarosios laidos, verstos kunigo (sic!) A. Miluko ir atliktos Valstybinės grožinės literatūros leidyklos.
Net ir už balos „Džiunglės“ yra knyga-našlaitis. Išleistos 1906 m., pakeitusios maisto gamybos tvarką, padėjusios įsteigti Maisto ir vaistų administraciją (FDA), įkvėpusios darbininkus ir laissez faire priešininkus, tokias knygas ir filmus kaip „Fast Food Nation“, garbinamos už stilių, galiausiai jos idėjiškai mirė, buvo balzamuotos ir iškimštos kaip literatūros paminklas – ar begali būti baisesnė baigtis idėjinei knygai-projektui? Pasaulinės revoliucijos žadintuvas tapo privalomuoju skaitiniu, skyreliu amerikiečių literatūros antologijoje. Lyg pagal „Vyrų išnaikinimo manifestą“ pastatyta muilo opera.
Supraskite mane neteisingai: Sinclairis, žmogus, kuris, pasak „Time“, „turėjo visus talentus, išskyrus humoro jausmą ir gebėjimą patylėti“, atliko velnišką darbą. Bemaž du mėnesius slaptai rinko medžiagą Čikagos skerdyklų rajone (Packingtown). Pririnko stulbinamų faktų, kuriuos skaitant nei verkti, nei vemti. Mėsos katiluose sumalamos žiurkės – vienas skanumynas, palyginti su netyčia į mėsmalę įkritusio pervargusio juodadarbio faršu. Arba trąšų fabrikas: po pirmosios dienos į šiūpeliuotojo poras taip prasiskverbs rudosios dulkės, kad tramvajuje iki pat gyvenimo galo pavyks išvengti kaimynų. Žiurkių užgraužti darbininkų vaikai; nuo marinato pūvančios kojos; cholera kritusių kiaulių skerdiena; traukiniais iš pietinių valstijų gabenami juodaodžiai streiklaužiai, gyvenantys tamsiuose angaruose, kur trimis aukštais sustatytos lovos, be išviečių; ir taip toliau be galo, be krašto…
Matyt, simbolinis faktas, kad daugiau nei 100 knygų autorius, senamadis kietakaktis socialistas Sinclairis mirė 1968-aisiais. Būtent tada, kai Paryžiuje ir Prahoje galutinai nusigalavo naiviosios ideologijos, grindžiamos tiesos iliuzija ir nežinojimu. Vilties fejerverkai pasirodė trumpalaikiai, ir atėjo naujoji aksominio kulno era, kai visi žino, bet elgiasi taip, lyg nežinotų. Septintajame dešimtmetyje persitvarkęs Packingtownas persivadino New City, 1971 m. uždarė paskutines skerdyklas ir tapo madingas dėl etniškai margos, linksmos ir talkovos populiacijos. Pasirinkimas tarp ideologijų, kurį taip akcentavo socialistai, tapo panideologija, siūlančia vienintelį saugų pasirinkimą – visa apimantį ir podraug nuo visko atsiribojantį cinizmą. Atsirado darbo valandos, savaitgaliai, viršvalandžių taisyklės, kažkam atsirišo liežuvis oksimoronui verslo etika, algos vergystė tapo ne mirties, o gyvenimo būdu… Pačiame paskutiniame ir literatūriškai silpniausiame skyriuje daktaras Šlimanas, XX a. pradžios anarchistas, pasakoja apie naują technologija ir sutarimu grįstą visuomenę, kurioje užtektų dirbti po valandą per dieną, visiems būtų mokama pagal nuopelnus, kultūrą ir religiją išlaikytų savanoriškai už ją mokantieji: pasaulį be reklamos, prabangos ir kitų suktybių. Šis virš-ideologinę darbo klasės revoliuciją įsimylėjusių klasikinių anarchistų sapnas apie „pokyčius be šokių“ tapo tiek pat siurrealus ir moralizuojantis, kiek ir juokingas.
Lietuvoje romanas „Džiunglės“ – dvigubas našlaitis, kurio reikalingumą bandoma įteisinti susiejant pusiau žurnalistinį pasakojimą apie darbininkų išnaudojimą su didžiuoju lietuvybės naratyvu. „Romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV“, – skelbia užrašas viršelyje. Taip, per visišką atsitiktinumą pagrindinis herojus yra lietuvis, o ne lenkas, slovakas ar čekas. Jurgis Rudkus: tai jam lemta dirbti skerdykloje, būti apgautam, prarasti šeimą ir garbę, klajoti po kaimus, tarnauti korumpuotiems politikams, elgetauti Čikagos gatvėse, miegoti po vežimais ir galiausiai atsiversti į teisingąją socializmo religiją. Išskyrus prof. Giedriaus Subačiaus suskaičiuotus 69 lietuviškus žodžius (laikraštiniame variante) ir vardus, herojus galėjo būti nors ir graikas: nei formos, nei turinio tai nebūtų pakeitę. Viena vertus, smagu lyg iš naujo sužinoti apie „pirmąją“ lietuvių emigracijos bangą – dar iš Rusijos imperijos, dar ne tiek tautiniu, kiek gentiniu (po atsivertimo – proletariniu) branduoliu pasirėmusią, dar dalyvaujančią streikuose ir nevaidilutiškai, labai nesarmatiškai pardavinėjančią save viešnamiuose. Antra vertus – geriausiai tai matyti interviu su Valdu Adamkumi ir prof. Dovilės Budrytės esė – kad ši karta jau sumalta ūkiniam muilui, iškrentanti ne tik iš moderniojo „lietuvio“ naratyvo, bet ir iš antrosios bangos taikyto „tauta, šeima, Dievas, dorovė“ gyvenimo įprasminimo. Atrodo, kad nemaža dalis antrosios bangos Amerikos lietuvių buvo net įsižeidę – kaip tokios kilnios, smetonišku sviestu Agotos duonelę storai tepančios tautos atstovai gali būti taip paprastai apgauti, kaip gali elgetauti, juodadarbiauti, badauti, smirdėti, gerti ir ištvirkauti, o baisiausia – pritarti socializmui?.. Belieka tik prisiminti legendą apie sovietiniams cenzoriams užkliuvusį klasinės sąmonės trūkumą tarp Balio Sruogos „Dievų miško“ kalinių ir paklausti: o kur Rudkaus kova už geltonkasės Lietuvėlės išlaisvinimą?..
Portale „Skaityta.lt“ Justinas Žilinskas taip atsiliepia apie („Džiunglėse“ pasirodančio) Londono knygą „Geležinis kulnas“: „Negaliu pavadinti jos „gera“, greičiau – įdomi.“ Taip jau yra su politiškai angažuotomis knygomis. Žižekišką mintį, neva „grynosios literatūros“ knygos yra tiek pat, o gal ir labiau angažuotos kapitalistiniam ar kolonialistiniam status quo palaikyti, čia praleisime dėl vietos trūkumo. „Džiunglės“ gali būti įdomios iš tiek kampų ir briaunų – šioje recenzijoje paminėjau vos porą trejetą, – kad net ir Lietuvoje nusipelnytų būti knygų apie knygą, traktatų ir baigiamųjų filologijos, politikos, istorijos, žurnalistikos darbų objektu.
