Ka­lė­dos Bo­li­vi­jo­je

MAR­GA­RI­TA GAU­BY­TĖ

Dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių Ka­lė­doms pra­de­da­ma reng­tis gruo­džio pra­džio­je. Bo­li­vi­jo­je, kur apie aš­tuo­nias­de­šimt nuo­šim­čių gy­ven­to­jų sa­ve lai­ko Ro­mos ka­ta­li­kais, šur­mu­lys prieš šven­tes ma­žai kuo ski­ria­si nuo mums įpras­to­jo: tur­gūs, par­duo­tu­vės, už­vers­tos įvai­riau­sio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, dirb­ti­nė­mis eg­lu­tė­mis ir fe­jer­ver­kais, gir­lian­do­mis pa­puoš­to­se di­džių­jų mies­tų aikš­tė­se ren­gia­mos mu­gės, ku­rio­se at­vy­kė­liai ga­li nu­si­pirk­ti ke­ra­mi­nių Šven­to­sios Šei­mos ir jos An­dų pa­ly­do­vų – ave­lių, la­mų ir tra­di­ciš­kai ap­si­ren­gu­sių pie­me­nė­lių – fi­gū­rė­lių.

Nuo Ko­lum­bo lai­kų kas­met vis la­biau šven­čia­mos „im­por­tuo­to­sios“ Ka­lė­dos vis dar sa­vi­tai čia­bu­vių pa­spal­vi­na­mos. Ži­no­ma, ryš­kiau­siai tai ma­ty­ti kai­miš­ko­se vie­to­vė­se. Ten žmo­nės šven­čia ir Ka­lė­das, ir va­sa­ros sau­lėg­rį­žą, nors šios pa­pro­čiai – jau ne­se­nuo­se pri­si­mi­ni­muo­se. Pa­vyz­džiui, ai­ma­rai da­ry­da­vo mo­li­nes gy­vu­lių fi­gū­rė­les ir, už­ber­da­mi ko­kainmedžių la­pe­liais ir ap­šlaks­ty­da­mi al­ko­ho­liu, au­ko­da­vo Pa­ča­ma­mai – Mo­ti­nai Že­mei, kad sek­tų­si at­ei­ty­je. Taip pat Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se jie lauk­da­vo, kol vie­no­je li­ni­jo­je dan­gu­je pa­si­ro­dys trys žvaigž­dės – tai bu­vo su­vo­kia­ma kaip at­ei­nan­čių me­tų sėk­mės žen­klas. Šiam pa­pro­čiui vis la­biau nyks­tant mo­li­nės gy­vu­lių fi­gū­rė­lės ra­do vie­tą krikš­čio­niš­ko­sios šven­tės sim­bo­liu ta­pu­sio­se pra­kar­tė­lė­se, ta­čiau su tuo pa­čiu sie­ki­mu – at­ei­nan­čiais me­tais tu­rė­ti vai­sin­gą ir gau­sią ban­dą. Ka­dan­gi an­diš­ko­je pa­sau­lė­žiū­ro­je vi­sa, kas eg­zis­tuo­ja, tu­ri bū­ti su­po­ruo­ta, kiek­vie­nos rū­šies gy­vu­lių pa­da­ro­ma tiek, kad bū­tų po­ra. Kai­muo­se iki šiol vai­kai ga­no gy­vu­lius, tad ir šiems pa­ro­do­mas dė­me­sys – ei­nant ap­lan­ky­ti gi­mu­sio Iš­ga­ny­to­jo gal­vi­jų au­sys pa­puo­šia­mos spal­vo­tais vil­nos „aus­ka­rais“, kar­tais net pra­šo­ma ku­ni­go pa­lai­min­ti pie­me­nų at­si­ves­tus gy­vu­lius.

Autorės nuotrauka

Baž­ny­čio­se, kop­ly­čio­se ir na­muo­se įren­gia­mos pra­kar­tė­lės – la­bai gy­vos, su ryš­kiais vie­ti­niais ak­cen­tais. Kū­di­kė­lio Jė­zaus fi­gū­rė­lę vie­ti­niai ap­ren­gia ran­kų dar­bo tra­di­ci­niais dra­bu­žė­liais. Tai tik­ras An­dų pie­me­nu­kas: su pon­ču, tra­di­ci­ne ke­pu­rai­te, prie ran­kos pri­tai­sy­ta spe­cia­lia ak­me­nų svai­dyk­le avims gin­ti. Be­je, nei fi­gū­rė­lės, nei rū­be­lių ne­va­lia pirk­tis pa­čiam, nes die­viš­ku­mą iš­reiš­kian­tys da­ly­kai ne­ga­li bū­ti nu­si­per­ka­mi, tik pa­do­va­no­ja­mi – kai­my­nų, gi­mi­nai­čių, bi­čiu­lių. Bo­li­vi­ja vis dar yra la­bai prie­ta­rin­gas kraš­tas: per kiek­vie­nas Ka­lė­das kū­di­kė­lį sten­gia­ma­si ap­reng­ti nau­jais dra­bu­žiais, kad sek­tų­si; na­muo­se svar­bu tu­rė­ti tik jį vie­ną, nes jie esą pa­vy­dūs ir už ne­pa­gar­bą ga­lin­tys ati­tin­ka­mai at­si­mo­kė­ti.

Ar­tė­jant vi­dur­nak­čiui ka­ta­li­kai Ka­lė­dų nak­tį ren­ka­si į Gai­džio (mū­sų pla­tu­mo­se va­di­na­mas Ber­ne­lių ar­ba Pie­me­nė­lių) mi­šias, į baž­ny­čią at­si­ne­ša pa­lai­min­ti kū­di­kė­lio Jė­zaus fi­gū­rė­lę. Se­nes­ni žmo­nės pri­si­me­na, kad anks­čiau į pa­mal­das at­si­neš­da­vo ir gai­dį ge­rai už­deng­ta gal­va, kad pa­skel­bus Iš­ga­ny­to­jo gi­mi­mą ir įsi­žie­bus švie­soms jis už­gie­do­tų. Kai­muo­se ne­re­tai vyks­ta ir gy­vas Šven­to­sios Šei­mos is­to­ri­jos vai­di­ni­mas: Ma­ri­ja su Juo­za­pu, ve­di­ni asi­liu­ku, ieš­ko vie­tos, kur ga­lė­tų ap­si­sto­ti, pas­kui ant šie­no pa­gul­do­mas ben­druo­me­nė­je ne­se­niai gi­męs kū­di­kis, pie­me­nu­kai su ave­lė­mis, la­mo­mis dai­nuo­da­mi ei­na jų lan­ky­ti, svei­ki­na ir Trys Ka­ra­liai su do­va­no­mis. Pra­kar­tė­lių tra­di­ci­ją, kaip ir dau­ge­lį ki­tų krikš­čio­niš­kų­jų re­a­li­jų, at­ve­žė is­pa­nai už­ka­riau­to­jai, kar­tu su mi­sio­nie­riais at­vy­kę į at­ras­tą­ją že­mę. Šis ma­žas spek­tak­lis čia­bu­vius pa­dė­jo evan­ge­li­zuo­ti pa­si­tel­kiant iš ži­no­mo siu­že­to ky­lan­čius vaiz­di­nius, to­dėl jau­ki kū­di­kė­lio Jė­zaus gi­mi­mo is­to­ri­ja grei­tai pri­gi­jo.

Po vi­dur­nak­čio pa­si­bai­gus mi­šioms bu­vu­sio­se jė­zui­tų mi­si­jų vie­to­se – Či­ki­ta­ni­jo­je ir ki­tur, kur vy­rau­ja atogrąžų kli­ma­tas, kū­di­kė­lis Jė­zus ne­šio­ja­mas pro­ce­si­jo­je, vai­kai jam iki auš­ros šo­ka ir gie­da bi­jan­si­kus – spe­cia­liai tai pro­gai su­kur­tus kū­ri­nė­lius. Su­krė­je (vie­no­je iš Bo­li­vi­jos sos­ti­nių) vai­kai gau­siai lan­ko na­mus, ku­riuo­se bū­na įreng­tos pra­kar­tė­lės, ir svei­ki­na Gi­mu­sį­jį, už tai gau­na mo­ne­tų, vai­sių ar sal­dė­sių.

Bi­jan­si­kai XV a. Bo­li­vi­ją kar­tu su krikš­čio­ny­be pa­sie­kė iš Is­pa­ni­jos, ir da­bar jie po­pu­lia­rūs vi­so­je ša­ly­je. Vie­na­me iš po­pu­lia­riau­sių­jų links­mai dai­nuo­ja­ma: su sa­vo ke­tur­ko­ju vyks­tu į Bet­lie­jų dai­nuo­da­mas, asi­liu­kas ris­no­ja, sku­bi­nu jį, kad grei­čiau at­vyk­tu­me. Pri­ta­ria­ma pa­pras­tais kai­miš­kais, daž­niau­siai pa­čių pa­si­da­ry­tais in­stru­men­tais: tam­bū­ri­nu, lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le, paukš­čių bal­sus mėg­džio­jan­čiais švil­pu­kais su van­de­niu, barš­ku­čiais, su­ver­tais tie­siog ant vie­los.

Ko­kia gi šven­tė be vai­šių? Ti­piš­kas Ka­lė­dų pa­tie­ka­las, ku­rį val­go dau­gu­ma Bo­li­vi­jos gy­ven­to­jų Kū­čių va­ka­rą iki mi­šių, va­di­na­mas pi­ka­na. Tai įvai­rių gy­vu­lių mė­sa (iki pen­kių rū­šių), pa­ruoš­ta su sals­vais ir ašt­riais prie­sko­niais, pa­tie­kia­ma sul­ti­ny­je su dar­žo­vė­mis, ku­ku­rū­zais ir de­hid­ra­tuo­to­mis bul­vė­mis. Da­bar Ka­lė­dos ne­be­įsi­vaiz­duo­ja­mos be pa­ne­to­nų – ita­liš­kos kil­mės py­ra­gų su cuk­ruo­tais džio­vin­tais vai­siais, ku­riuos XX a. ne vie­no­je Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­ly­je iš­po­pu­lia­ri­no ita­lai imig­ran­tai ir mi­sio­nie­riai. Pra­ėju­siais me­tais Bo­li­vi­jo­je bu­vo pri­sta­ty­tas pa­ne­to­nas su ko­kainmedžių, ku­rie An­duo­se tra­di­ciš­kai lai­ko­mi šven­tais ir iki šiol gau­siai au­gi­na­mi, la­pų mil­te­liais. Nors Pie­tų pus­ru­tu­ly­je pra­si­de­da va­sa­ra, pir­mą­ją Ka­lė­dų die­ną pus­ry­čiau­ja­ma da­li­jan­tis karš­to ka­ka­vos gė­ri­mo puo­de­liu su pa­ne­to­nu ar bun­ju­e­liu – tra­di­ci­niu alie­ju­je vir­tu sky­lė­tu sal­dė­siu.

Jau ta­po įpras­ta šei­mos na­riams ir ar­ti­miems bi­čiu­liams šven­tės pro­ga do­va­no­ti do­va­nas, o var­gin­gie­siems žmo­nėms ren­gia­mi Ka­lė­dų šven­ti­mai: mies­te­lių aikš­tė­se vai­kams do­va­no­ja­mi žais­lai, vi­si at­ėję vai­ši­na­mi karš­tu ka­ka­vos ar ku­ku­rū­zų gė­ri­mu su bun­ju­e­liu. Kai pas mus snin­ga ir kan­džio­ja­si šal­tu­kas, Bo­li­vi­jo­je daž­niau­siai su lie­taus čiurkš­lė­mis įsi­bė­gė­ja va­sa­ra.