Gra­jaus­kas prie Ba­si­lis­ko

ARŪ­NAS BRA­ZAUS­KAS

Gin­ta­ras Gra­jaus­kas. Is­to­ri­jos apie nar­sų­jį ri­te­rį Tenk­sa­lo­tą ir dra­ko­ną mis­te­rį Kaind­lį. Dai­li­nin­kė Li­na Ku­sai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 136 p.

Kal­bas apie nau­ją­ją Gin­ta­ro Gra­jaus­ko kny­gą de­rė­tų pra­dė­ti pa­gal nū­die­nos pa­pro­čius – nuo rin­ko­da­ros.

„Is­to­ri­jos apie Tenk­sa­lo­tą ir Kaind­lį“ (va­dy­biš­kai trum­pi­nu pa­va­di­ni­mą) – pui­ki ka­lė­di­nė, nau­ja­me­ti­nė ir po­mir­ti­nė do­va­na. Pas­ta­ra­sis api­bū­di­ni­mas su­si­jęs su ga­li­mai ne­ga­li­ma, re­gi­mai ne­re­gi­ma, rin­ko­da­riš­ka ar tik­ra pa­sau­lio pa­bai­ga, ku­ri, pa­tys ži­no­te ka­da, įvy­ko ar­ba ne­įvy­ko.

Ora­ci­jos

Vi­si, ku­riuos gir­dė­jau ver­ti­nant kny­gą – gal ko­kius pen­kis žmo­nes, – nuo­mo­nę reiš­kė žo­džiais ir kū­no kal­ba. Ši bu­vo sa­vai­min­ga, ne­iš­pro­vo­kuo­ta, pa­gal iš­ga­les es­te­tiš­ka ir by­lo­jo apie di­džiu­lį pa­si­ten­ki­ni­mą. Po­vy­zų ir kri­ze­ni­mų žo­di­nės iš­raiš­kos: ža­vu, ska­nu, sma­gu.

Vie­nas li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, vie­šai be­si­džiaug­da­mas dėl Tenk­sa­lo­to ir Kaind­lio, net­gi pa­tik­ri­no vi­sas žo­džio „sma­gus“ reikš­mes ir at­ra­do, kad tarp sma­gių da­ly­kų yra ne­sma­gu­mų. Iš­ties, pra­de­dant 15-ąja reikš­me žo­dy­ne ri­kiuo­ja­si to­kia vir­ti­nė: sva­rus, sun­kus, at­lik­ti ne­leng­vas, var­gin­gas, skur­dus, tvan­kus, ne­vik­rus, dram­blo­tas.

Ma­nau, kad pa­mi­nė­tos reikš­mės nuo 15-osios vi­siš­kai ne­tin­ka „Is­to­ri­jų“ teks­tui. Su tuo su­ti­ko ir ma­no gir­dė­ti ver­tin­to­jai, aukš­tos pra­bos li­te­ra­tai, ne­gai­lė­ję pa­gy­rų G. Gra­jaus­ko meist­rys­tei.

O per­so­na­žų juk bū­na vi­so­kių. „Is­to­ri­jų“ pa­grin­di­niai vei­kė­jai – net du, ir jie sma­gūs: Tenk­sa­lo­tas ne­vik­rus, Kaind­lis sun­kus jau vien dėl sa­vo de­vy­nių gal­vų.

Sklin­da gan­das, kad kny­gy­nų tvar­ky­to­jai ne­ži­no, į ku­rią len­ty­ną dė­ti „Is­to­ri­jas“. Pa­ta­ria­mie­ji bal­sai siū­lo sta­ty­ti gre­ta An­toi­ne’o de Saint-Exupéry „Ma­žo­jo prin­co“. Tai pa­na­šios ap­im­ties, ta­čiau ne­pa­na­šaus tu­ri­nio pa­sa­kos, to­dėl ma­ny­čiau, kad to­kiems vei­ka­lams rei­kė­tų at­ski­ros lak­tos: CI­TA­TŲ KARPINIAI.

„Is­to­ri­jos“ nu­si­pel­nė pa­gy­ri­mų kaip kny­giš­ka kny­ga: ma­lo­ni čiu­pi­nė­ti, pa­trauk­li var­ty­ti. Ma­no pa­žįs­ta­ma lei­dy­bos ži­no­vė ke­lis­kart per­brau­kė nu­ga­rė­lę pirš­tu ir ne­at­ra­do kliau­dos.

Amen kny­gai

Vis dėl­to ne­su tik­ras, ar da­bar­ti­nis pa­sa­kos lei­di­mas ne­bus prieš­pas­ku­ti­nis. Kny­ga iš­leis­ta, kai pa­ti kny­ga mer­di. Vir­še­liai svai­gins spaus­tu­vės aro­ma­tu, kol bus iš­neš­ti trū­ny­ti į rū­sį ar pa­lė­pę. O akys čiu­pi­nės „Kind­le“ – tą „Ama­zon.com, Inc.“ ga­mi­na­mą skait­lį.

Gal man­da­gy­bė­mis be­si­dangs­tan­tis mis­te­ris Kaind­lis­-Kind­las ka­da nors pra­ris mer­ge­lę? Ir ta mer­ge­lė bus kny­ga?

Kol sma­kas skait­lys ne­su­ri­jo vir­še­lių, ei­ki­me prie tu­ri­nio, kas yra tarp jų.

Glaus­tai: Ap­skri­to­jo sta­lo ri­te­riai pa­šie­pia ko­le­gą Tenk­sa­lo­tą (Thanks-a-Lot), nes abe­jo­ja, ar jis at­li­ko nors vie­ną žyg­dar­bį; Tenk­sa­lo­tas iš­ei­na į ka­ro ta­ką, ieš­ko dra­ko­nų ir ke­ti­na juos už­muš­ti, taip nu­kan­ka į Ško­ti­ją ir pa­ten­ka į dra­ko­no Kaind­lio olą (Kind­ly or Kind­le, that is the qu­es­tion); Tenk­sa­lo­tas su­si­drau­gau­ja su Kaind­liu ir pra­pliur­pia iki pa­sa­kos pa­bai­gos.

Vi­sa ki­ta yra žais­mė ir pa­gun­da žir­klėms, ku­rio­mis ga­li­ma iš­si­kirp­ti nau­din­gas min­tis. Pa­vyz­džiui: „Ne­gi nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jo­te, ko­dėl taip: vie­no­je pa­sau­lio pu­sė­je dra­ko­nas – tie­siog blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas, pa­bai­sa, ry­jan­ti žmo­nes, o ki­to­je – iš­min­ties ir ge­ru­mo sim­bo­lis?“ Šią ci­ta­tą jau pa­nau­do­jau, be­svars­ty­da­mas, kaip vei­kia Ki­ni­jos ko­mu­nis­tų par­ti­jos cen­tri­nis vai­ruo­ja­ma­sis ko­mi­te­tas dva­sin­gai ci­vi­li­za­ci­jai su­kur­ti (Cen­tral Ste­e­ring Com­mit­tee for the Buil­ding of Spi­ri­tu­al Ci­vi­li­za­tion) – tas or­ga­nas, per ku­rį ki­nų ko­mu­nis­tus val­do ne­mir­tin­ga­sis Kon­fu­ci­jus – dra­ko­nas, pa­sak mis­te­rio Kaind­lio. Nu­ro­dy­to ko­mi­te­to pa­va­di­ni­mas – tik­rų tik­riau­sias, tuo ga­li­ma įsi­ti­kin­ti pa­si­do­mė­jus Ki­ni­ją val­dan­čio dra­ko­no gal­vų san­da­ra. (Pa­teik­da­mas šį pa­vyz­dį, no­riu pa­sa­ky­ti, kad G. Gra­jaus­ko kny­ga pa­ten­ki­no net ir ma­no itin spe­ci­fi­nį po­rei­kį kar­pi­niams, ku­riais ap­kai­šau ra­šo­mus teks­tus.)

Bet juk na­ra­ty­vas – ne vien iš­min­ties kris­lų krū­va, ne vien ka­byk­la iš pa­ma­ti­nių, tiks­liau, pa­ka­bi­nių vi­nių, ant ku­rių pa­džiau­na­mas gy­ve­ni­mas, kaip an­tai (vėl ci­tuo­ju „Is­to­ri­jas“): „Žmo­nės ste­bė­ti­nai grei­tai pa­mirš­ta. Ypač kai ko nors ne­la­bai no­ri pri­si­min­ti – tuo­met pa­mirš­ta tie­siog žai­biš­kai…“ ar­ba „Ma­to­te, pa­pras­tai taip ir bū­na: pa­sau­ly­je vie­ni tu­ri idė­jų, ta­len­tą ir smal­sų pro­tą, o vi­sai ki­ti – ga­lios, pi­ni­gų ir ga­bu­mą pre­kiau­ti…“ Ir pa­na­šiai.

Nuo būg­nų į šir­dis ir at­gal

In­ter­pre­tuo­to­jai tvir­ti­na, kad he­ro­jų taps­mų ir vir­smų vi­su­ma, – jei­gu tik­tai ją ga­li­ma su­vok­ti, – per­kei­čia skai­ty­to­jo ta­pa­ty­bę, ir jis ka­bi­na tą nau­ją­jį sa­ve ne ant ku­rios nors vie­nos vi­nies, o iš­kart ant vi­sų. Ki­taip ta­riant, jis pa­gul­do­mas ant vi­sų vi­nių kaip jo­gas, kad iš­gy­ven­tų ka­tar­sį bei­gi pa­lai­min­gą at­si­mai­ny­mo kan­čią. O tam bū­ti­ni ypa­tin­gi žiū­ro­nai, pa­ro­dan­tys, ant ko gul­ti ar­ba sa­ve pa­džiau­ti – t. y. op­ti­ka, ku­ri pa­ro­do vi­su­mą.

Ne­bū­da­mas itin iš­ma­nus in­ter­pre­tuo­to­jas, nau­do­juo­si tuo, ką tu­riu. Iš sa­vo di­le­tan­tiš­ko in­ven­to­riaus dė­že­lės trau­kiu žiū­ro­nus, at­ras­tus tarp gau­sių Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ne­gau­sių lei­di­nių.

Ne pa­slap­tis, kad pa­sa­kas ga­li­ma ko­di­fi­kuo­ti ir dė­lio­ti kaip kor­tų mal­kas. Žvel­giant pro ma­no nu­sa­vin­tus žiū­ro­nus, kiek­vie­nos pa­sa­kos pra­džio­je pa­tar­ti­na ieš­ko­ti ka­rū­nos šir­dy­je – šir­di­mis pri­deng­tos būg­nų kor­tos. Kal­bant edu­ko­lo­giš­kai, tai reiš­kia kiek­vie­no žmo­gaus po­ten­ci­nes ga­lias tap­ti bran­džios dva­sios ir tau­rios sie­los as­me­ny­be. Pa­sa­kos pa­bai­go­je ieš­ko­ti­ni būg­nai ant šir­džių (šir­dis ka­rū­no­je) – šios kor­tos reiš­kia sa­vęs įpras­mi­ni­mą, taps­mą tuo, dėl ko ir ku­ria­mos edu­ko­lo­gi­nės sis­te­mos: bū­tent bran­džios dva­sios ir tau­rios sie­los as­me­ny­be. Tarp būg­nų ir šir­džių dė­lio­nių – he­ro­jaus ke­lias nuo na­ra­ty­vo pra­džios iki pa­bai­gos: gi­mi­mas, at­si­sky­ri­mas, kryž­ke­lė, ko­va ir per­ga­lė, ke­lio­nė na­mo, su­grį­ži­mas, daž­niau­siai ves­tu­vės, ne­re­tai ir ka­rū­na­vi­mas. As­me­ny­bės rai­da nuo ge­ma­lo iki pa­da­ro.

To­kie žiū­ro­nai vei­kia tar­si rent­ge­nas mui­ti­nė­je – per­švie­čia mer­din­čius ir gy­vuo­jan­čius di­džiuo­sius na­ra­ty­vus, pvz., Šv. Raš­tą ar 1988–1991 m. Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Tin­ka jie ir Tenk­sa­lo­tui su Kaind­liu.

No­ta be­ne: su žiū­ro­nais ar be jų „Is­to­ri­jos“ at­ro­do kaip pa­sa­ka be pra­džios ir pa­bai­gos. Ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­siam Tenk­sa­lo­tui iš­ki­lo ta­pa­ty­bės klau­si­mas, įtar­ti­nai pa­na­šus į pa­rei­gi­nę ates­ta­ci­ją. (Pa­si­žy­miu blok­no­tė­ly­je: šiais lai­kais ta­pa­ty­bė reiš­kia pa­rei­gy­bę.) Jis iš­vy­ko at­lik­ti žyg­dar­bių, ta­čiau ta ri­te­riš­ka ke­lio­nė įtar­ti­nai pa­na­ši į ko­man­di­ruo­tę kva­li­fi­ka­ci­jai pa­kel­ti. (Pa­si­žy­miu: šiuo­lai­ki­nė edu­ko­lo­gi­ja iš rai­dos eli­mi­nuo­ja mir­ties baus­mę – rei­kia kal­ti, mo­ky­tis, bet ne kau­tis mū­šy­je.) Užuot mir­ti­nai su­si­grū­męs su dra­ko­nu ir to­kiu bū­du vie­šai pa­tei­si­nęs kva­li­fi­ka­ci­nius lū­kes­čius, Tenk­sa­lo­tas nu­lin­do pas jį į olą ir su­si­drau­ga­vo. (Pa­si­žy­miu: tai­kus sam­bū­vis, de­ry­bų trium­fas, tai­ka, drau­gys­tė, fes­ti­va­lis.) G. Gra­jaus­kas at­sklei­džia, ką jie ten vei­kė – vi­są lai­ką ma­lo­niai ple­pė­jo. (Pa­si­žy­miu: per ko­man­di­ruo­tei skir­tą lai­ką Tenk­sa­lo­tas mu­šė din­de­rį, nar­šė in­ter­ne­te, ku­rio me­ta­fo­ra yra sma­kas skait­lys Kaind­lis-Kind­las.) Po vi­sų ini­cia­ci­jų Tenk­sa­lo­tas grįž­ta ne prie Ap­skri­to­jo sta­lo, o į Ka­ro­li­niš­kes. (Pa­si­žy­miu: Tenk­sa­lo­to is­to­ri­ja tė­ra įstai­gos vė­žia­gy­vio sap­nai, kai jis už­mie­ga prie kom­piu­te­ri­nio stra­te­gi­nio žai­di­mo.)

Jei­gu „Is­to­ri­jos“ nė­ra taps­mo eta­pas, tar­ki­me, nuo kryž­ke­lės iki ves­tu­vių – kas tai? In my hum­ble opi­nion, tai yra skai­ty­mo ma­lo­nu­mų puokš­tė. Ike­ba­na pri­me­na in­ter­ne­to pus­la­pių kai­tą – sen­ten­ci­jos pra­mai­šiui su in­for­ma­ci­ja. La­biau „iš­min­tis–ži­nios–iš­min­tis“ nei „ke­lias–kryž­ke­lė–ke­lias“.

Tai­gi pir­ma­sis (prieš­pas­ku­ti­nis?) „Is­to­ri­jų“ lei­di­mas – ne tiek skai­ti­nys apie taps­mą, kiek var­ti­nys apie be­len ką. Ir tai yra ge­rai.

Ieš­kok mo­ters

Kny­ga pa­da­ry­ta itin pa­trauk­liai – ne vel­tui tai nyks­tan­čios pa­der­mės daik­tas. Li­nos Ku­sai­tės iliust­ra­ci­jos – tar­si bi­jū­nais pra­žy­dę kny­gos džio­vi­nin­kės skruos­tai. Šis ypa­tin­gą ma­lo­nu­mą su­ke­lian­tis ko­das gun­do sve­ti­mau­ti: ver­ti pus­la­pį, ir vaiz­duo­tę už­val­do geis­mo ob­jek­tas – skait­lio ek­ra­nas, ku­rį ga­li­ma ku­ten­ti pirš­tu. Džio­vos, bet ne pa­sa­kos pa­bai­ga: pus­la­piai nu­si­trins, sma­kas skait­lys iš­liks. Į jį bus ga­li­ma pri­kimš­ti ko­mik­sų be skai­čiaus.

L. Ku­sai­tės ko­de įžvel­giau pra­smės ga­li­my­bę, ją nu­švies­ti pra­dė­siu nuo to, kad „Is­to­ri­jos“ yra pa­sa­ka be­veik be mo­te­rų. Var­ti­ny­je var­to­si vy­rai: Tenk­sa­lo­tas, Kaind­lis, gra­fas Zem­nic­kis.

„Is­to­ri­jų“ prie­šy­bė – Kos­to Ku­bi­lins­ko „Be­ben­čiu­kas ir kvai­lu­tė“. Tai pa­sa­ka be­veik be vy­rų. Vie­nas vie­nin­te­lis vy­riš­ko­sios ly­ties pa­da­ras – striu­kas bu­kas Be­ben­čiu­kas. Lau­mė jį pa­gro­bia, se­se­rys gelbs­ti, dvi be­gel­bė­da­mos pa­čios pa­ten­ka į ra­ga­nos mai­šą. Vi­sus iš­va­duo­ja jau­niau­sio­ji kvai­lu­tė, ku­ri gud­riai ma­ni­pu­liuo­ja ma­te­ria­li­niais iš­tek­liais – pa­mel­žia kar­vę, iš­ke­pa duo­nos, nu­maz­go­ja liep­tą. Pa­sa­ka apie tai, kaip kvai­lu­tė na­mų šei­mi­nin­kė iš­gel­bė­jo ir pri­jau­ki­no (sa­ky­tu­me, do­mes­ti­ka­vo) Be­ben­čiu­ką, ku­ris, įta­riu, yra vy­riš­ko gai­va­lo me­ta­fo­ra, ta­čiau kul­tū­rai pri­im­ti­nas tik­tai striu­kas bu­kas – bū­tent šis ar­che­ti­pas per­ša­mas vai­ku­čiams.

Kaip vy­rus vaiz­duo­ja L. Ku­sai­tė, „Is­to­ri­jų“, ku­rio­se be­veik nė­ra mo­te­rų, dai­li­nin­kė? Tiks­liau, ko­kį ji pie­šia Tenk­sa­lo­tą, vie­nin­te­lį nor­ma­lų vy­rą gre­ta ne­pa­grin­di­nio vei­kė­jo Zem­nic­kio – mat Kaind­lis ne vy­ras, o sli­bi­nas.

L. Ku­sai­tės ko­mik­sus sma­gu žiū­rė­ti at­sie­tai nuo teks­to. Štai ma­no su­nu­me­ruo­tų pie­ši­nių ap­ra­šas.

Vers­ki­me pus­la­pius: vir­še­ly­je Tenk­sa­lo­to nė­ra; pir­ma­sis pie­ši­nys – Kaind­lis; ant­ra­ja­me pie­ši­ny – ne­aiš­kios ly­ties bū­ty­bė su ma­žos ke­lia­mo­sios ga­lios spar­ne­liais ir di­džiu­le plunks­na; tre­čia­ja­me pie­ši­ny – Kaind­lis; ket­vir­ta­ja­me – dūd­mai­šis; penk­ta­sis pie­ši­nys – duok­lė stym­pan­kui, ten ga­ro ma­ši­nos brė­ži­nys (anot Pi­pe­di­jos, ste­am­punk – tai tik­ro­vė, su­stin­gu­si ga­ro am­žiu­je; gar­ve­žiai ir gar­lai­viai jau yra, bet elek­tros dar ne – ir nie­ka­da ne­bus, nes be elek­tros vi­sai ge­rai); šeš­ta­ja­me pie­ši­ny – vėl stym­pan­kiš­ka ga­ro ma­ši­na; sep­tin­ta­ja­me – vis dar Kaind­lis, bet su sa­vo de­vyn­gal­ve mer­gi­na (ar­gi ji mo­te­ris?); aš­tun­ta­ja­me – ne­už­megz­tas de­vyn­gal­vis jų mei­lės vai­sius; de­vin­ta­ja­me pie­ši­ny dra­ko­niš­kos Kaind­lio gal­vos pa­kri­ku­sios lyg bir­žos mak­le­riai; de­šim­ta­ja­me – gai­dys prie kiau­ši­nio svars­to, kuo jis, gai­dys, čia dė­tas; ir tik­tai vie­nuo­lik­ta­ja­me pie­ši­ny pa­si­ro­do Tenk­sa­lo­tas.

Ar­gi tai ne są­moks­las? Juo­lab kad Tenk­sa­lo­to de­biu­tas – tai pi­ža­mą vil­kin­čio vy­ro, pa­na­šaus į su­vy­tu­sią sen­mer­gę, pa­si­ro­dy­mas. Tik iš teks­to ga­li­ma su­pras­ti, kad bū­tent Kaind­lis pa­duo­da Tenk­sa­lo­tui pa­dėk­lą su ar­ba­ta, o ne at­virkš­čiai. Ne­pa­sa­ky­si, kad L. Ku­sai­tė pie­šia Tenk­sa­lo­tą, tar­si jo ne­my­lė­tų. Jis vil­ki pi­ža­mą, jis po ple­du tir­ta prie ži­di­nio, bet jis pa­vaiz­duo­tas ir kaip tik­ras vy­ras iš ri­te­rių strip­ti­zo tru­pės: kar­dą, šal­mą, šar­vi­nius marš­ki­nius po pa­žas­ti­mi pa­si­ki­šęs klou­nas su dry­žuo­to­mis ko­ji­nė­mis, ant pet­ne­šų pa­ka­bin­to­mis kel­nė­mis.

Bet ne, tai ne są­moks­las, ku­rio tiks­las – su­nie­kin­ti vy­rus. Vie­nas Ame­ri­kos žur­na­las ne­se­niai pri­mi­nė, kad iš skęs­tan­čio „Ti­ta­ni­ko“ iš­si­gel­bė­jo trys ket­vir­čiai ke­lei­vių mo­te­rų, o trys ket­vir­čiai vy­rų žu­vo. Vy­rai už­lei­do mo­te­rims vie­tas val­ty­se. Po šim­to me­tų skęs­tant „Cos­ta Con­cor­dia“ vy­rai, ku­riuos nuo vai­kys­tės trau­ma­vo fe­mi­nis­tės, mu­šu­sios juos už tai, kad vy­rai jas pra­lei­džia pir­ma, da­bar pa­tys mu­šė­si, sky­nė­si ke­lią į val­tis, stū­mė iš jų mo­te­ris. Straips­nis pa­va­din­tas „Su­tei­ki­me ri­te­rys­tei dar vie­ną ga­li­my­bę“ („Let’s Gi­ve Chi­val­ry Anot­her Chan­ce“). L. Ku­sai­tės Tenk­sa­lo­tas – ne toks, ku­ris ga­li iš­mes­ti mo­te­rį iš gel­bė­ji­mo val­ties, bet ir ne toks, ku­ris ją ap­sau­go­tų nuo pa­na­šios ne­gan­dos.

Po­nų deg­lai

Šil­tos ar­ba­tos, im­bie­ri­nių sau­sai­nių kva­pu ir sko­niu per­sunk­tas Kaind­lio ir Tenk­sa­lo­to man­da­gu­mas, – da­ly­kai, nuo ku­rių Lie­tu­vos in­te­li­gen­tai svaigs­ta kaip ka­tės nuo va­le­ri­jo­no, – už­go­žia tą ne­sma­gu­mą, kad ri­te­riai ir dra­ko­nai bu­vo po­nai.

Et­no­gra­fi­ja: man­da­gu­mas – po­nų rei­ka­las, o stor­žie­viai gy­ve­na Smir­da­liš­kė­se (vie­nas iš „Is­to­ri­jų“ to­po­ni­mų). Vy­riš­ku­mo taps­mas – ke­lias į po­nys­tę.

De­ja, eti­ke­tas – tik­tai po­nų kul­tū­ros lukš­tas. Štai ke­li vie­no gar­saus mū­šio epi­zo­dai –„Is­to­ri­jo­se“ tai nuo­dug­niai ne­ap­ra­šy­ta, nes vy­ko ne Ško­ti­jo­je.

Šil­tos ar­ba­tos su im­bie­ri­niais sau­sai­niais pri­gė­ręs her­co­gas Ve­ling­to­nas at­jo­jo į Va­ter­lo lau­ką ir ėmė ga­lan­tiš­kai įsa­ki­nė­ti: „Ar ne­bū­tu­mė­te toks ma­lo­nus už­pil­dy­ti šią spra­gą ško­tų pul­ku?“ Nuo dūd­mai­šių lyg nuo dur­na­ro­pių ap­svai­gę ško­tai žy­gia­vo į ata­ką, iš flan­go juos ne­sėk­min­gai den­gė ka­va­le­ri­ja. Ve­ling­to­nas įsa­kė tri­mi­tuo­ti at­si­trau­ki­mą, bet sig­na­las be­pras­mis – ka­riuo­me­nė ne­val­do­ma. Ve­ling­to­nas man­da­giai su­šu­ko tri­mi­ti­nin­kui: „Liau­ki­tės bergž­džiai triukš­ma­vęs! Jūs pa­kenk­si­te sau!“ Ve­ling­to­nas bu­vo iš­auk­lė­tas po­nas, ku­rio įsa­ky­mu ply­ša­vo dra­ko­nų iš­ras­ti dūd­mai­šiai, šau­dė pa­tran­kos ir vi­sos Eu­ro­pos smir­da­liš­kė­se už­ver­buo­ti rek­ru­tai smaigs­tė vie­ni ki­tus smai­gais.

Sma­kų, sli­bi­nų, dra­ko­nų, ba­si­lis­kų ži­no­vo G. Gra­jaus­ko pa­sa­ka, abi­pu­sių vy­riš­kų man­da­gy­bių rin­ki­nys, tu­ri ir ku­li­na­ri­nį klo­dą, ku­rį po kny­gos mir­ties pra­tę­sus į be­ga­li­nį in­ter­ne­tą gal­būt at­si­ras nuo­ro­dų į mai­rū­ną, ba­zi­li­ką, ož­ra­gę. Tai ne­blo­gi pa­pil­dai rim­tam vy­riš­kam po­kal­biui, ga­lin­čiam už­si­megz­ti tik­tai prie švie­sos.

Įdo­mu, kad iš Ry­tų sklin­dan­ti dra­ko­nų ap­švie­ta pa­sie­kia Lie­tu­vą per Va­ka­rus. Dau­giau nei prieš du šimt­me­čius Klai­pė­do­je, tuo­me­ti­nia­me Mė­me­ly­je, įsi­kū­ru­si gar­bin­ga vy­rų drau­gi­ja va­di­no­si „Mem­fis prie Obe­lis­ko“.

Gra­jaus­kas prie Ba­si­lis­ko – anaip­tol ne pats keis­čiau­sias pa­va­di­ni­mas drau­gi­jai, sie­kian­čiai per­pras­ti Tenk­sa­lo­to ir Kaind­lio by­lo­ji­mus. Ir už­kan­da su ba­zi­li­ku tam ne­truk­do. Ta­čiau deg­lai svar­biau.

„Mehr Licht! – Dau­giau švie­sos!“ – prieš per­si­kū­ny­da­mas, pa­sa­kė vie­nas iš­ki­lus po­nas.