Ko­ky­biš­ka lie­tu­viš­ka po­pu­lia­rio­ji li­te­ra­tū­ra

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Da­nie­lius Dal­ba & ki­tos is­to­ri­jos. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 208 p.

„Praš­mat­nūs vieš­bu­čiai ir jų vie­ta ra­šy­to­jų biog­ra­fi­ko­je yra to­kia sma­gi li­te­ra­tū­ri­nė kli­šė, kad ne­ga­lė­jau jos ne­iš­nau­do­ti“, – sa­vo tin­kla­raš­ty­je ra­šo Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Ji pri­si­me­na Pa­ry­žiaus „Ritzą“ su Mar­ce­liu Pro­us­tu, Er­nes­tu He­ming­wa­y­u­mi, F. Scot­tu Fit­zge­ral­du bei ki­tais di­džiai­siais, ap­ra­šiu­siais pen­kiaž­vaigž­dį vieš­bu­tį. Sa­vo nau­ją­ją kny­gą au­to­rė pri­sta­tė vil­nie­tiš­ka­ja­me „Ritze“ – „Stik­liuo­se“. Pri­sta­ty­me te­ko da­ly­vau­ti ir man, te­ko ra­gau­ti kok­tei­lio, pa­va­din­to „Da­nie­liaus Dal­bos“ var­du. Tik­riau­siai ga­na tei­sin­gas (sėk­min­gas?) ėji­mas – su­žais­ti sim­bo­liais, ma­te­ria­li­zuo­ti me­ta­fo­ras. Tik vis­gi kas vei­kia stip­riau – kny­ga ar kok­tei­lis?

Pri­si­mi­nus „Sil­va Re­rum“, „Sil­va Re­rum II“ ir džiaugs­min­gus skai­ty­to­jų ko­men­ta­rus dėl is­to­ri­nių ba­ro­ko tru­pi­nių, ten­ka su­si­tai­ky­ti su au­to­rės pa­si­rin­ki­mu šio­je kny­go­je jo­kių ba­ro­ki­nių tru­pi­nių ne­be­bars­ty­ti. Tie­sa, Vil­niaus mo­ty­vas nie­kur ne­dings­ta, o Vil­nių be ba­ro­ko įsi­vaiz­duo­ti su­dė­tin­ga, tad pas­ta­ra­sis tei­gi­nys lie­ka re­lia­ty­vus.

Nors au­to­rė tei­gia, kad „Da­nie­lius Dal­ba & ki­tos is­to­ri­jos“ yra vi­siš­kai ki­toks kū­ri­nys nei abi sil­vos, ra­šy­mo sti­lius ne­sun­kiai at­pa­žįs­ta­mas. Vis tas pats ma­nie­rin­gas, ra­fi­nuo­tas, iro­niš­kas ar pre­ten­duo­jan­tis toks bū­ti. Pre­ten­duo­jan­tis to­dėl, kad vie­to­mis jun­ta­ma au­to­rės sie­kia­my­bė su­vai­din­ti sar­kas­tiš­ką, įžū­lią blo­gą mer­gai­tę, nors to­kiam am­plua trūks­ta na­tū­ra­lu­mo. Ži­no­ma, įvai­rios pi­kan­tiš­kos de­ta­lės, se­xy kuž­de­siai ir seks­pe­ran­to kal­ba pa­sa­ko­ji­mo he­ro­jų kal­bi­nan­čios lie­tu­vai­tės kai kam ga­li pa­si­ro­dy­ti dar ir kaip pa­vei­ku.

Tai­gi, sil­vo­se vei­ku­sias vie­nuo­les, mer­gai­tes, įvai­rias mer­gai­tiš­kas ko­no­ta­ci­jas nau­jo­je kny­go­je kei­čia šlo­vė, he­roi­nas, kai­fas ir ki­to­kie de­mo­nai.

De­mo­nų ap­sup­ty­je iš­ryš­kė­ja vie­na pa­grin­di­nių kny­gos te­mų, dau­ge­lio ap­sa­ky­mų erd­vę ir lai­ką le­mian­tis mo­ty­vas – emig­ra­ci­ja, ar­ba lie­tu­viai už­sie­ny­je. Tiek Fi­lo­me­na, at­va­žia­vu­si į iš­sva­jo­tą Lon­do­ną, tiek jau mi­nė­ta­me „Ritze“ dir­ban­ti Ra­mu­tė at­ro­do anks­čiau kaž­kur ma­ty­tos, pa­žįs­ta­mos. Pir­mo­ji aso­cia­ci­ja mė­gi­nant iš­šif­ruo­ti šį déjà vu – Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus pje­sė „Iš­va­ry­mas“. Jo­je vei­kia ne Ra­mu­tė ir ne Fi­lo­me­na, o Eg­lė, ta­čiau tiek pas­ta­ro­ji, tiek Sa­ba­liaus­kai­tės ap­ra­šy­to­sios ta­po emo­ciš­kai suž­lug­dy­to­mis (ar tie­siog žlu­gu­sio­mis) ne­iš­si­pil­džiu­sių sva­jo­nių apie „pa­ža­dė­tą­ją že­mę“ au­ko­mis.

Aki­vaiz­du, emig­ra­ci­jos te­ma­ti­ka po­pu­lia­ri ne tik šių die­nų Lie­tu­vos po­li­ti­niuo­se, eko­no­mi­niuo­se, bet ir įvai­riuo­se kul­tū­ri­niuo­se kon­teks­tuo­se. Po­pu­lia­ri ir pa­bo­du­si, nes vi­sos ne­lai­mė­lių is­to­ri­jos dau­giau ar ma­žiau kar­to­ja­si, dau­ge­lis jų pa­tei­kia­mos su iro­ni­jos, sar­kaz­mo prie­sko­niu ir nu­ste­bin­ti žiū­ro­vą ar skai­to­vą yra rim­tas iš­šū­kis.

Sa­ba­liaus­kai­tė pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas ne tik apie lie­tu­vius už­sie­ny­je, bet ir apie už­sie­nie­čius Lie­tu­vo­je. Vėl įdo­mus idė­ji­nis spren­di­mas už­šif­ruo­ti dau­ge­lio ap­kal­bė­tą nu­ti­ki­mą, ap­ra­šy­ti jį sa­vaip, ki­taip ta­riant, su­teik­ti li­te­ra­tū­ri­nį pa­vi­da­lą re­a­liam kri­mi­na­li­niam įvy­kiui. Ko­kiam – te­bū­nie pa­slap­tis. Aiš­ku, tik tol, kol at­si­ver­si­te kny­gą. Skai­tant at­pa­žin­ti ne­tu­rė­tų bū­ti su­dė­tin­ga.

Pa­sa­ko­ji­muo­se su­si­du­ria­me ir su ki­to­mis as­me­ny­bė­mis, kar­tais įvar­dijamo­mis, kar­tais nu­ty­lė­tais var­dais, bet vis vie­na at­pa­žįs­ta­mo­mis. Su­si­du­ria­me su Ga­ve­lio ka­nu­kais, ap­skri­tai daž­nai jun­ta­mos pa­stan­gos ap­gy­ven­din­ti skai­tan­tį­jį ga­ve­liš­ko de­ka­dan­so pla­ty­bė­se, po­lin­kis į gro­tes­ką, bet įžval­giam skai­ty­to­jui ir čia pri­trūks tik­ru­mo, gi­lia­min­tiš­ku­mo.

Pas­ku­ti­nis kny­gos pa­sa­ko­ji­mas – pat­sai „Da­nie­lius Dal­ba“ – pa­li­ko be­ne ge­riau­sią įspū­dį. Na, nors ir to­kia is­to­ri­ja su­kė­lė déjà vu efek­tą, pa­si­ro­dė gir­dė­ta, tiks­liau, ma­ty­ta Mar­co Fors­te­rio fil­me „Su­kur­tas Ha­rol­das“. Šiaip ar taip, Da­nie­lius Dal­ba iro­ni­ją ir pa­na­šaus po­bū­džio gin­klus, at­ro­do, įval­dė kiek sėk­min­giau nei ki­ti kny­gos vei­kė­jai.

Tai­gi, kny­ga ar kok­tei­lis? Rink­tis ne­be­rei­kia – jums pa­tie­kia­mas ga­nė­ti­nai ge­ros ko­ky­bės lie­tu­viš­kos po­pu­lia­rio­sios li­te­ra­tū­ros kok­tei­lis.