Depresijos išvarymas pagal Paulą Krugmaną
MARIUS PLEČKAITIS
Paul Krugman. Įveikime ekonominę depresiją! Iš anglų k. vertė Aušra Maldeikienė. K.: Kitos knygos, 2012. 238 p.
Tikriausiai kas kokius metus Lietuvoje išleidžiama ekonominio-socialinio pobūdžio knygelė, kurios viršelyje puikuojasi pripažinto autoriaus pavardė ir vienkryptiškai palankus (jei ne viršelyje, tai bent jau pirmuosiuose puslapiuose) kritikų vertinimas. Dažniausiai ta knygelė būna kiek revoliucinio pobūdžio ar, pavyzdžiui, itin kritikuojanti praeities vyksmus ir siūlanti susirūpinti ateities švara be pakartotinių tamsių dėmių, pvz.: Naomi Klein „Šoko doktrina“ („Kitos knygos“, 2009), kiek švelnesnė ir pavėlavusi Stasio Jakeliūno „Lietuvos krizės anatomija“ („Kitos knygos“, 2010) ar atviraujanti Johno Perkinso „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Kitos knygos“, 2011). Dėl vienos leidyklos propagavimo manęs neteiskite, tiesiog duokite pavyzdžių ar vertų skaityti panašaus tipo knygų iš kitų leidėjų.
Paminėto Jakeliūno iš akiračio kol kas nepaleiskime, mat jis buvo vienas iš žmonių, Vilniaus knygų festivalyje aptarinėjusių Paulo Krugmano knygą „Įveikime ekonominę krizę!“ (End This Depression Now!). Taigi Jakeliūnas knygos pristatyme gana skeptiškai ir konservatyviai priėmė Krugmano siūlomus išlaidavimo būdus, o tai, tiesą sakant, nėra keista – Jakeliūnas savojoje krizės anatomijoje prie kryžiaus panašias idėjas ir kalė. Tiesa, pažymėdamas, kad nėra ir klasikinis konservatorius, esą pirmiausia reikia viską protingai įvertinti ir tik tada pjauti, žodžiu, vaidina kritiškai mąstantį ir besirūpinantį visais visuomenės sluoksniais iš karto. Kitaip sakant, atstovauja iš esmės liberaliosioms srovėms, vos atmieštoms kairumu. Be to, kalba daugiau apie faktą, plano kritiką išreikšdamas nebent žodeliais „turėjo“, „galėjo“.
Baigę kalbą apie Jakeliūną ir jo santykį su garsiuoju Nobelio premijos laureatu Krugmanu, galime užvesti šneką apie Aušrą Maldeikienę, parašiusią ne vieną gana tendencingą ekonomikos vadovėlį studentams ir moksleiviams, nesikratančią juodo šviečiamojo darbo (tik nesakykite, kad jis kitoks, nepatikėsiu), taip pat atliekančią gyvą galą vertimų (bent jau savo studentams). Išvertė Maldeikienė ir Krugmaną, ir, kaip teigė, rodos, Lietuvos banko ekonomistas Raimondas Kuodis, be galo, be krašto puikiai. Jei ne kartais iššokantis šizofreniškas Krugmano stilius ir prieštaravimas sau, žmonės Maldeikienei patikėtų versti ne tik ekonomistus, bet ir Joyce’ą, Bukowskį ar net Žemaitę. O norėdami sugėdyti „Kitas knygas“, nemokančias honorarų ne tik vargšams poetams, bet ir gerbiamiems vertėjams, pakartokime tai, ką dažname interviu šiuo metu sako ponia Aušra: „Kai tik gausiu honorarą už pastarosios knygos vertimą, tuoj versiu kitą“, ir panašiai.
Per daug nenuklystant prie elektrinio „piemens“, vertėjos Maldeikienės požiūris į Krugmaną, skirtingai nei Jakeliūno, yra jei ne dešimt iš dešimt, tai bent devyni. Pavadintas vienu protingiausių ekonomistų ir žmogumi, sugebančiu paaiškinti, kaip viskas vyksta, net paprastam Kaziui iš Kalvarijos, Krugmanas gauna medalį ir tepantį vyšninį bučkį. Kokie vertėjos ekonomistės argumentai? Žmogus, mąstantis blaiviai ir suprantantis, kaip reikia (mėginti) gaivinti ekonomiką, dalijasi patirtimi ir sumanymais paprasta, kartais net per paprasta kalba, siūlančia pasmaugti ekonominius smaugėjus ir pasitaškyti sidabriniais. Susumavus, Maldeikienė, tikrai nesikuklindama save pavadinti įsimylėjusia kapitalizmą, vis dėlto yra keistai susižavėjusi ekonominėmis revoliucijomis. Kita vertus, Krugmano siūlomas pinigų išmetimas į rinką yra ne kas kita, kaip tik dar viena liberalizmo versija. Jei smaugimas su nuplėštu diržu primena neoliberalizmą, aktyviai pradėjusį plisti iškart primiršus Keynesą, tai besaikis pinigų spausdinimas ir ekonomikos akumuliavimas tuoj pat mintyse suponuoja Jungtines Valstijas su jų žaliosiomis rupūžėmis. Suksi į rytus – pasimirsi, suksi į vakarus – tave numarins, kažkas tokio (be jokių geopolitinių minėtų krypčių konotacijų).
Vis dėlto, kai aiškinama, kaip viskas vyksta, visada reikia itin gerai įtempti ausų membranas ir klausytis, klausytis, klausytis. Mat, kaip pasakys ne vienas ekonomistas, Krugmano siūlomas modelis ne taupyti ir veržti, o akumuliuoti ir laisvinti tinka tik kai kurioms valstybėms, konkrečiai – turinčioms iš esmės nepriklausomas valiutas, išvengusias susiejimų. Jei Amerika nors ir visą savo, atrodo, jau amžiną gyvenimą spausdintų žaliuosius popierėlius, per daug savo įvaizdžiui (ne kairiųjų, o pasaulio mastu) nekenkdama, tai net nėra kalbos, kad bent ką panašaus galėtų pradėti inicijuoti Lietuva. Geriausiu atveju, pasiskolinusi iš Tarptautinio valiutos fondo, ji būtų verčiama pinigus naudoti ilgalaikiam produktui kurti, ilgalaikėms investicijoms atlikti, o jų teoriniai dividendai pradėtų kristi tikrai ne po penkerių metų. O kaip pasakytų Krugmanas, besiremdamas senuku Keynesu, „tik kvailas gali rūpintis rytdiena nesutvarkęs šiandienos“.
Krugmanui Nobelio ekonomikos premija, kuria taip didžiuojasi leidėjai ir, žinoma, jis pats, suteikta tikrai ne už šią knygą, iš esmės publikuotą savo tinklaraštyje ar „New York Times“. Garsiąją premiją žmogus, kaip ir įprasta ekonomistams ir visokiems iškrypusiems statistikos bei optimizavimo genijams, gavo rimtesnėse srityse – naujosios tarptautinės prekybos ir ekonominės geografijos. Kitaip sakant, ne advokatavimas idėjiškai ir ypač praktiškai jau sunkiai bepritaikomam Keynesui (skaudančia širdžia tai turiu pripažinti) suteikė ekonomistui tarptautinį pripažinimą. Todėl knygos reklamą, pateikiančią veikalą kaip sensacingą, demaskuojantį blogiukus ir už tai sulaukusį tarptautinių fanfarų, galime laikyti elementaria, na kuo gi daugiau, rinkodara.
Sunku ką nors aiškaus ir konkretaus pasakyti apie knygą, nepernelyg monolitinę: JAV, kurias autorius prisipažįsta pažįstantis geriausiai, Europa, kur kiekvienos valstybės požiūris į kitą skiriasi 175 laipsniais, nedarbas šiandien, Keynesas vakar ir badas rytoj. Tuo neteigiu, kad autorius patingėjo suformuluoti nuoseklesnę mintį, tiesiog tai yra pure interpretation. Tas pats, kas ginčytis su gaujele neoliberalų, beviltiškai įsitikinusių, kad 40 seimūnų sumažėjęs Seimas padėtų Lietuvai laisviau kvėpuoti. Žmonės, užprogramuoti elito numestų tiesų, nieko daugiau nesugeba, kaip feisbuke dalytis „paprotink artimą“ nuorodomis. Autorius, deja, neišvengia panašaus protinimo, matyt, dėdamasis galvon: „Jei per daug leisiuosi į kontempliacijas ir apmąstymus, paprasčiausiai išnyks mano nuomonė, bus dar sunkiau suprasti, kaip viskas vyksta.“
Neabejoju, kad Andrius Kubilius, gavęs Nobelį, irgi parašytų knygą. O gal parašys ir negavęs, juk, būkime realistai, premiją gautų nebent visuomenės marinimo srityje, kuri bent jau oficialiai į Nobelio sąrašą neįtraukta. Taigi palaukime Kubiliaus knygelės, perpasakojančios Čikagos berniukų „Plytą“. Tada abi knygas įteiksime Oksanai iš Užpelkių ir paprašysime jas paskaityti vaikams prieš miegą ar tyliai, veik negirdimai, paniūniuoti. Laimės tas kūrinys, kuriuo pirmu Oksana iš pykčio tvokstels vaikučio pusėn.
„Įveikime ekonominę depresiją!“ yra knyga, kuri tikrai turi tai, dėl ko nusipelno būti skaitoma. Deja, kaip ir visi ideologijose skęstantys produktai, ji nėra nei teisinga, nei neteisinga. Nieko neįtikintų net jos idėjų pritaikymas praktikoje, nes visos praktikos – skirtingos, ir menkiausias pirstelėjimas, ar, jei norite, drugelio efektas, gali išmušti visą gražią teoriją iš trapių kontūrų. Siūlau ją skaityti kaip meno kūrinį, kaip modernų ir įdomų žvilgtelėjimą po ekonomikos liemenėle. O kas ten ką pamatys – tai jau kitas klausimas. Klausimas, į kurį teisingai atsakytų nebent reta ir pagarbi ekonomisto tyla.
