Pabaigos metas,
arba Kas gali sunaikinti pragarą?
Laiku ir nelaiku
Anuo metu pasirodys Michaelis, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar nėra niekad buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta, – visi, kurie tik yra rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius.
Dan 12, 1–3
Danielio knyga (II a. pr. Kr.), šalia Apreiškimo Jonui knygos (I a. pab.), – didžiausio įkvėpimo šaltinis daugumai modernių judėjimų, intensyviai laukiančių pasaulio pabaigos. Taip pat tai knyga, kurioje randama viena iš rečiausių užuominų Senajame Testamente apie mirusiųjų prikėlimą laikų pabaigoje ir jų skyrimą į dvi skirtingas amžinas egzistavimo kokybes – amžiną gyvenimą ir amžiną gėdą. Priešprieša dažnai praleidžiama pro pirštus, pagal įsigalėjusią tradiciją žodį „gėda“ suvokiant kaip amžiną kankinimąsi, o „gyvenimą“ – kaip amžiną laimę. Nors gėda yra didžiulė kančia, kalbant apie pragarą ar kankynes pragare, dažniausiai ne gėda turima omenyje kaip kankynė ar kankynės priežastis. Hebrajiškas herpa reiškia gėdą kaip paniekinimą, pažeminimą, kokį patirdavo, pavyzdžiui, bevaikė moteris, išniekinta moteris, kokį šiais laikais gal jaučia silpnesniam varžovui per savo visiškai nepateisinamas klaidas pralaimėjusi krepšinio komanda. Gėda, kokią ir šiandien dar jaučia žmonės, kuriems svarbi kaimynų, kaimo bendruomenės ar šiaip bendruomenės, su kuria save tapatina, nuomonė. „Ką žmonės pasakys?“ Aišku, sunkoka įsivaizduoti, kokia ten kaimynų nuomonė po mirties galėtų ką nors reikšti… Žinoma, kai gyvenamas ne visai toks gyvenimas, koks bendruomenėje priimtas laikyti „padoriu“. Ir tie, kas tą patiria šiandien, kas tą patirdavo vakar ir bet kada anksčiau, tikrai gali suvokti pragaro pagal Danielį skonį.
Kitas žodis, kurį Danielis vartoja, – deira’on, Biblijoje labai retas, pavartotas tik dar vieną kartą, paskutinėje pranašo Izaijo knygos eilutėje (66, 24): „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos griaužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai.“ Ši eilutė dar labiau sustiprina įtarimą, kad Danielis pragarą įsivaizduoja kaip būklę kitų akivaizdoje. Būklę, kai jaučiama kitų panieka, pasmerkimas ir pasibjaurėjimas. Ir ne tik Danielis. Cituotą pranašo Izaijo eilutę, kurioje nelabai aišku, kaip tie lavonai galėtų amžiais degti ir tuo pat metu būti graužiami kirmino, ir kodėl jiems galėtų rūpėti, kad į juos kas nors ateina pasižiūrėti per kiekvieną šabą, vertėjai į aramėjų kalbą verčia taip: „Ir jie išeis pasižiūrėti griaučių žmonių, nusidėjėlių, kurie maištavo prieš mano Žodį, o jų sielos nemirs, ir jų ugnis niekada nebus užgesinta, ir nedorėliai bus teisiami pragare, iki kol teisieji dėl jų pasakys: „Mes jau pakankamai matėm.“ Taigi, teisuoliai šiame gyvenime turi galią kitų gyvenimus paversti pragaru, o teisieji amžinajame (kaip ir šiame) – ištraukti iš pragaro. Ir patys teisieji, kitoje Danielio eilutėje „išteisinantys daugelį“, bus kaip žvaigždės per amžių amžius. Tiesa, vertime, kurį turime, apie šiuos teisiuosius pasakytas priešingas dalykas, kaip ir daugelyje vertimų, kuriuos teko peržiūrėti, net jei gramatiškai pasakyta gana skaidriai, vartojama žodžio „teisumas“ forma (hifil), kuri reiškia „kitus daryti teisius, išteisinti, elgtis kaip su nekaltais“, o ne „vesti į teisumą“. Dar kartą pateiksiu savo pačios filologinį, ne literatūrinį šių trijų eilučių vertimą:
Ir tuo laiku pakils Michaelis, didis didžiūnas, stovįs dėl tavo žmonių sūnų, ir [bus] ištikęs vargas, kokio nebuvo ištikę nuo žmonijos atsiradimo iki to laiko, ir tuo laiku išsigelbės tavo žmonės, kiekvienas, kuris bus rastas įrašytas Knygoje.
Ir daugelis iš miegančių žemės dulkėse pabus: šie amžinam gyvenimui, o šie – amžinam paniekinimui, pasibjaurėjimui. Ir sumanieji švytės kaip dangaus tvirtumos švytėjimas, ir daugelį išteisinantys – kaip žvaigždės per amžių amžius.
Žodį „tauta“ pakeičiau „žmonėmis“ dėl tos priežasties, kad „bibliniais laikais“ neegzistavo tautos, kaip mes šiandien tą žodį vartojame, ir dėl to Biblijoje jis didžiai klaidinantis. Danielis čia vartoja du terminus – kalbant apie tuos, su kuriais jis jaučia bendrystę, vartojamas žodis ’am, kalbant apie tuos, kurie buvo kadaise, pačioje pradžioje, vartojamas goy, vienaskaita, ir kaip vienaskaita gali reikšti tiesiog žmones kaip vieną kolektyvinę bendrybę, t. y. žmoniją, o ne daug kolektyvinių bendrybių, kurios atsirado statant Babelio bokštą. Izaijo knygos paskutinis skyrius dar aiškiau atskleidžia, kad tie, su kuriais jaučiama bendrystė, bičiulystė Dieve, ir sudaro tą ’am, „likutį“ nuo visų kitų, kurie Dieve nesibičiuliauja, ir tas likutis – surinktas iš visos žmonijos. Septuagintoje, beje, taip ir išversta: pas ho laos, t. y. vietoj „išsigelbės tavo žmonės, kiekvienas, kuris…“ – „išsigelbės visi žmonės (arba labiau pažodžiui – „kiekviena liaudis“), kurie bus įrašyti…“ O ir vargas, kokio nebuvo nuo žmonijos atsiradimo pradžios, – kiekvienas ištinkantis didelis vargas. Nes kas galėtų pasakyti, kad didžiosios žmonių negandos senaisiais laikais, kaip ir XX amžiaus stalinizmo ar nacizmo sukeltos katastrofos, didžiulės žmonių kančios, išniekinimai ir pažeminimai, dar gali būti pranoktos ko nors siaubingesnio? Todėl visa tai apie kiekvieną. Ir apie čia ir dabar. Apie teisumą, Dieve įgyjant nuteisinantį žvilgsnį, turintį galią sunaikinti pragarą. Bent jau pragarą, kuriame gyvena daugelis gyvųjų.
-akp-
