Ežiu­kas ma­no eg­zis­ten­ci­nia­me rū­ke

ER­NES­TAS NO­REI­KA

Pra­si­dė­jus keis­tiems me­džių strip­ti­zo se­an­sams, jau­čiuos įspraus­tas tarp sie­nų. Jos vis ban­do su­ar­tė­ti, vie­na ki­tą su­šil­dy­ti lau­žy­da­mos ma­no gy­ve­ni­mo kau­lus, o šie by­ra į ši­pu­lius ir ro­dos, kad snin­ga. Ir ne­ži­nia, ko­dėl ma­no eg­zis­ten­ci­nis taš­kas pa­ka­bin­tas ant vir­vu­tės kvad­ra­ti­nė­je sie­nų ap­sup­ty, ar to­dėl, kad ne­ga­liu bū­ti nuo­gas kar­tu su me­džiais, ku­rie šiek tiek lei­džia pa­sau­liui su­liek­nė­ti, ar dėl to, kad jie ig­no­ruo­tų ma­no bu­vi­mą kar­tu, su­vok­da­mi, jog su jais bū­nu vien iš ne­tu­rė­ji­mo su kuo bū­ti. Me­džiai ir­gi mąs­to, juk ki­taip ne­šau­tų min­tis ap­si­nuo­gin­ti prieš me­tų lai­ką, tu­rin­tį mo­te­riš­ką­ją gi­mi­nę. Jie tie­siog sty­ro. Gal tai mo­te­ris ir už­ve­da. Sty­ran­tys. Sto­vin­tys. Me­džiai.

Ir at­ėjus to­kiam lai­kui pra­de­di su­vok­ti sa­vo as­me­ny­bės įsi­rė­ži­mą į bū­ties ova­lą. Tar­si švy­tin­tis ežiu­kas, su ma­ža pa­gra­bo žva­ke­le be­si­val­kio­jan­tis po psi­cho­de­li­nį rū­ką, ku­ris daž­niau­siai iš­si­sklai­do ir jo tar­si ne­bū­ta… Ne tik rū­ko, bet ir ežiu­ko, ku­ris pa­bė­go vos ga­vęs ga­li­my­bę ir emig­ra­vo į ki­tą pie­vų ša­lį, ku­rio­je dau­giau va­ba­lų kok­tei­lių ir ma­žiau kok­taus žmo­nių glė­bes­čia­vi­mo­si vien dėl to, kad jis ne­va švy­tin­tis ir ne­va ža­vin­tis jas, o ne juos.

O kas po to? Po to nie­ko, sty­ro­ji­mas sa­vo dre­vėj, kol iš­va­ro koks nors pus­kvai­lis dram­blys purkš­da­mas apel­si­nų sul­tis ir sa­ky­da­mas, kad jos ne man. Gal ir nor­ma­lu, ta­čiau no­rė­tųs tam dram­bliui nu­plau­ti in­diš­kus pie­ši­nius, ku­rie pro­jek­tuo­ja ja­me pa­čia­me jo ta­pa­ty­bę, ir pa­sa­ky­ti, kad tie­siog nu­pė­din­tų to­liau, nes ki­taip bus įduo­tas brah­ma­nui už sa­vo ne­ko­rek­tiš­ką el­ge­sį ir teks vi­są gy­ve­ni­mą ba­dau­ti zoo­lo­gi­jos so­de, bet…

Daž­niau­siai vis­kas ir bai­gia­si ties bet ar­ba ble*. Gy­ve­ni to­liau, moi­ros kar­po ta­vo kas­die­ny­bės siū­lus ir lip­do juos ant vai­kiš­kų at­vi­ru­kų, ku­riuo­se jie at­ro­do it gė­lės, keis­čiau­si vi­sa­tos už­kam­ba­riai, ne­eg­zis­tuo­jan­tys daik­tai su iš­ki­liau­siom for­mom ar­ba ko­kie nors prie­šis­to­ri­niai gy­vū­nai, bet jų ne­ži­nai, tad ne­su­vok­da­mas es­mės juos lai­ki­ni feis­bu­ke.

Pa­me­ti min­tį apie ežiu­ką ir jis tam­pa ne­be ro­man­ti­kos sim­bo­liu, o kan­čios, ku­ri ly­di kiek­vie­ną die­ną, jis tar­si nar­ko­ma­nas rei­ka­lau­ja do­zės, bet tu jam ne­tu­ri ko pa­siū­lyt. Pa­mąs­tai, kad gal­būt tie ežiu­kai la­bai iš­ran­kūs, nors ir at­sto­vau­jan­tys sim­bo­liui, ku­rį no­rė­tum su­plė­šy­ti it dan­gaus dro­bę, ta­čiau ne­si­ryž­ti, nes tuo­met tek­tų pa­čiam dė­lio­ti kri­tu­sio die­vo ga­ba­lus į mai­šus, o kas bus po mir­ties?

O po mir­ties bus ma­žas švy­tin­tis ežiu­kas, ku­ris su­jungs du žmo­nes, ma­čiu­sius jo švy­tė­ji­mą, jie gy­vens il­gai ir lai­min­gai… Taip ne­bū­na, daž­niau­siai nie­kas ne­mirš­ta (jei tai ne fil­mas), jie gy­ve­na ne­ži­nia kiek ir ne­ži­nia, ar vie­nas iš jų lai­min­gas. Ta­čiau vis­kam at­si­ve­ria ki­ta erd­vė bū­ti su pa­čiu sa­vi­mi, bet ne taip, kaip bū­na tie, ku­rie sle­pia po il­gu so­vie­ti­niu ploš­čium sa­vo įran­kių kom­plek­tą, o taip, kaip bū­na snie­gas, ku­ris ap­klo­ja la­pus.

Bet vis tiek ne­iš­ven­gia­mai bū­ni tirps­tan­tis, ly­dais it žva­kė, pa­ka­bin­ta virš or­kai­tės, ku­rios už­deg­tos ke­tu­rios sky­lės pri­me­na žy­din­čių gė­lių gal­vas, be­si­rai­tan­čias nuo or­lai­dės vė­jo. La­ši kaip van­duo iš kas­die­ny­bės la­ta­kų, nai­ki­ni sa­vy­je žie­mą, ka­po­ji ją ug­nies kir­viais, bars­tai ap­link sa­ve drus­ką, su­vok­da­mas, kad to ne­rei­kia nei tau, nei ki­tiems, ta­čiau tik tu vie­nas tai su­vo­ki, tad plu­šė­ti taip pat ten­ka vie­nam.

Pa­ga­liau pri­sik­vie­tus saus­rą ga­li­ma ste­bė­ti, kaip ji at­ne­ša abe­jo­nių la­vi­ną apie ežiu­ką, ku­rio se­niai ne­bė­ra. Ežiu­kas, ku­rio ne­bė­ra, vis­gi ap­si­žiū­ri ap­lin­ką, pa­še­ria Viet­na­mo ka­rei­vius bež­džio­nė­mis, se­nus hi­pius „Gai­de­lio“ sau­sai­niais ir žiū­ri, kaip vis­kas vyks to­liau. Be­pi­gu jam ste­bė­ti, kai jo nė­ra. Pa­si­tai­ko ir ežiu­ko suk­čia­vi­mų, kai jis iš tik­rų­jų ty­čia ne­ste­bi, ta­čiau nie­kas ne­pa­ste­bi jo ne­ste­bė­ji­mo.

Bė­gant lai­kui su­pran­ti, kad šioj duo­bėj, ku­rio­je esi įka­lin­tas it bi­tė vaš­ki­nia­me na­me, nie­ko ne­ga­li pa­keis­ti. Ežiu­kas skai­čiuo­ja ta­vo ap­si­lan­ky­mus pas mo­te­ris, per­skai­ty­tas kny­gas kre­muo­ja ir pe­le­nus su­be­ria į stik­lai­nį, kad bū­tų dau­giau vie­tos ta­vo eg­zis­ten­ci­jai, kal­ba po­te­rius, ga­mi­na val­gyt, skal­bia, ei­na už ta­ve į baž­ny­čią ir net ban­do kaž­kam kaž­ką jaus­ti už ta­ve.

Bet tau ežiu­kas nė mo­tais? Sa­kai, kar­tais švy­ti? Vi­si švy­ti… Tad jis vėl ne­be­ten­ka reikš­mės ir vi­sa esan­ti pa­sau­lio da­lis pa­ny­ra į gi­lų ru­de­ni­nį le­tar­gą. Jiems sap­nuo­ja­si ežiu­kas, ku­ris plau­kia val­te­le, o jo­je il­gas ir ne­si­bai­gian­tis rū­kas. Val­tis skro­džia upės rū­ką lyg užuo­lai­dą, o ežiu­kas ban­do įveik­ti val­ty­je tvy­ran­tį rū­ką, ku­ris su­pa­na­šė­ja su bū­ties tirš­tu­mo snie­gu.

Tas rū­kas ne­si­baigs? Taip, tas rū­kas am­ži­nas – die­vo užuo­lai­dos, ne­gi­mu­sių vai­kų žai­di­mo kam­ba­rys, šiaip ne­reikš­min­gas rū­kas, žu­vų de­be­sys…

O kas prieš tai, tuo­met? Tuo­met gy­ve­nom trum­pai, bet lai­min­gai, ne­bu­vo jo, ne­bu­vo jo, abie­jų, žo­džiu, ne­bu­vo. Il­gos nak­tys, kve­pian­čios iri­sais. Jos pri­lip­da­vo prie dan­tų. Dan­gaus ska­na­vi­mas… Ir kaž­kas tuo­met pa­sa­kė, jog ne­rei­kia no­rė­ti, kad žvaigž­dė nu­kris­tų, gal ten kaž­kas ir­gi sė­di ir ste­bi mus. Po to dau­giau ir ne­kal­bė­jau. Nei prieš veid­ro­dį, nei prieš die­vą.

Ne­be­ži­nau to­liau kaip, se­niai ne­be­ži­nau. Tai nie­ko ne­kei­čia, tik pa­me­nu, kad sto­ge­lis iš čer­pių de­gė, lieps­no­jo at­vi­ra lieps­na… Ne, to­kių da­ly­kų daž­niau­siai ne­bū­na, kaip ir ežiu­kų, švy­tin­čių, su žva­ke­lėm ir no­rais, su gė­lių puokš­tėm ir na­mų užuo­lai­dom… Nors vie­nas žmo­gus sa­kė ma­tęs, kaip ežiu­kas švy­tė­jo ir pas­kui pa­bė­go su­de­gi­nęs ta­ve, ma­ne ir rū­ką.

___

* Blen­da­med.