Ar­le­ki­nas ma­no drau­gas

GER­DA VENČ­KAUS­KAI­TĖ

Vla­di­mir Na­bo­kov. Žvelk į ar­le­ki­nus! Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 267 p.

Kaž­ka­da su drau­gais ne­ty­čia nu­kly­do­me į pa­skai­tą, kur pra­de­dan­čio­ji dės­ty­to­ja psi­cho­lo­gė var­di­jo žmo­nių san­ty­kių pro­ble­mas. Vie­na jų – kom­pli­men­tų trū­ku­mas, rei­kia daž­niau žiū­rė­ti žmo­gui į akis ir sa­ky­ti, už ką tu jį mėgs­ti. Kuo daž­niau taip da­rai, tuo vi­siems ge­riau. Su drau­gais su­sto­jo­me ra­tu ir pa­ban­dė­me vie­ni ki­tus pa­gar­bin­ti sa­ky­da­mi kuo dau­giau kom­pli­men­tų – bu­vo keis­ta. Pas­kui iš to links­mai pa­si­juo­kė­me.

Kai at­si­ver­čiau Vla­di­mi­ro Na­bo­ko­vo „Žvelk į ar­le­ki­nus!“, iš­kart pa­ste­bė­jau daug tei­gia­mų da­ly­kų ir jau pir­muo­siuo­se pus­la­piuo­se mels­va pieš­tu­ko li­ni­ja ėmiau žy­mė­tis pui­kius pa­sa­ky­mus – koks sub­ti­lus hu­mo­ro siū­las, koks leng­vai krin­tan­tis kal­bos au­di­nys, koks meist­riš­kas min­čių raš­tas! Iki pen­kio­lik­to pus­la­pio lė­tai skai­čiau, pa­si­brauk­da­ma teks­to gro­žy­bes, įsi­vaiz­duo­da­ma, kaip jas ci­tuo­siu šio­je re­cen­zi­jo­je. Stai­ga ro­ma­nas už­si­ver­tė ir nu­kri­to nuo sta­lo. Aš jį pa­kė­liau, ėmiau vėl skai­ty­ti ir brau­ky­ti, bet kny­ga vėl pokš­te­lė­jo pus­la­piais ir pa­ti nu­si­lei­do ant že­mės. Su­pra­tau, kad kaž­ką rei­kia keis­ti, ant­raip lu­bo­se pra­si­vers por­ta­las, ir kam­ba­ry­je pa­si­girs lan­gų stik­lus dre­bi­nan­tis Na­bo­ko­vo bal­sas, lie­pian­tis man pa­trauk­ti na­gus nuo kny­gos. Ta­da pa­dė­jau pieš­tu­ką į stal­čių ir tie­siog skai­čiau. Vi­sai kaip ir ge­ri drau­gai, Na­bo­ko­vo ro­ma­nas ku­pi­nas pui­kių sa­vy­bių, ku­rių nuo­la­ti­nis pa­žo­di­nis var­di­ji­mas at­ro­do tie­siog kaip be­reikš­mis ir ne­na­tū­ra­lus gra­žaus au­di­nio ar­dy­mas. Kal­bi­nio pa­sau­lio de­ta­lės čia su­si­lie­ja į ne­da­lo­mą pa­vi­da­lą, do­va­no­jan­tį skai­ty­to­jui galimybę pui­kiai drau­ge praleisti lai­ką, kai ga­li tie­siog skai­ty­ti ir gal­vo­ti: „Ge­rai, kad su­si­ti­kom.“

Ro­ma­no „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ vei­kė­jas ir pa­sa­ko­to­jas – ga­li­mas Na­bo­ko­vo al­ter ego Va­di­mas Va­di­mo­vi­čius. Vi­sai kaip žai­džiant „Su­junk taš­kus“ Na­bo­ko­vo pro­to­ti­pas pa­čio­je pra­džio­je pa­tei­kia ki­tų sa­vo kny­gų są­ra­šą, o to­liau pa­sa­ko­ja­ma gy­ve­ni­mo li­ni­ja jun­gia šiuos taš­kus. Smal­sus skai­ty­to­jas ga­li svars­ty­ti – ku­ri mer­gi­na bu­vo Lo­li­tos ati­tik­muo, ar tik­rai Na­bo­ko­vas taip nu­jau­tė sa­vo šlo­vę ir pa­si­mė­gau­da­mas men­ki­no pra­stus kri­ti­kus, lei­dė­jus ar kar­tais tie­siog ger­bė­jus. Tiems, kam įdo­mu ieš­ko­ti biog­ra­fi­jos ir iš­gal­vo­to­sios tik­ro­vės ati­tik­me­nų, šis ro­ma­nas ga­li tap­ti pui­kiu pa­grin­du šūs­niai nie­kam ne­įdo­mių re­fe­ra­tų ir ba­ka­lau­ro dar­bų apie au­to­biog­ra­fiš­ku­mo mo­ty­vus au­to­riaus kū­ry­bo­je.

Kur kas la­biau ver­tas dė­me­sio man at­ro­do ne­pa­mirš­ta­mas Na­bo­ko­vo kal­bi­nio pa­sau­lio sko­nis, ku­ris pra­si­ver­žia vi­so­se į lie­tu­vių kal­bą išvers­to­se jo kny­go­se (vos įsi­bė­gė­ju su „Ar­le­ki­nais“, at­ro­do, kad ir „Lo­li­tą“ skai­čiau ką tik, nors tai bu­vo prieš ke­le­rius me­tus), pra­lau­žia skir­tin­gų ver­tė­jų su­kur­to lek­si­nio pa­vir­šiaus plu­tą (ži­no­ma, bū­tų kvai­la ma­ny­ti, jog ver­ti­mas ge­ras tik dėl to, kad pats Na­bo­ko­vas la­bai ge­ras, į lie­tu­vių kal­bą „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ iš­ver­tu­si Ra­sa Draz­daus­kie­nė pa­si­dar­ba­vo ne­pri­ekaiš­tin­gai). Vi­sas šis kny­go­je pa­tei­kia­mas vaiz­duo­tės ir tik­ro­vės žais­mas man at­ro­do kaip be ga­lo svar­bus ir at­kak­lus tvir­ti­ni­mas – vi­sa, kas mus su­pa, ką mes re­gi­me, užuo­džia­me, gir­di­me, jau­čia­me, yra kal­bi­nė tik­ro­vė, vis­kas yra iš kal­bos. Be­ga­li­nis ti­kė­ji­mas kal­ba su­ku­ria to­kius pa­vi­da­lus, ko­kių nė ne­įsi­vaiz­da­vau esant, jie iš­si­plė­šia iš tos są­mo­nės sau­gyk­los, ku­rio­je pa­pras­tai san­dė­liuo­ja­me įdo­miau­sius, tiks­liau­sius kal­bi­nius da­ri­nius, jie nu­šuo­liuo­ja to­liau, ne­gu mums įpras­ta, ir liuok­te­lė­ję į mū­sų ar­ti­miau­sią aki­ra­tį kaip į sce­ną tvir­ti­na – mes čia, kal­bi­nės bū­ty­bės, tik­res­nės už tik­ro­vę, ne­pa­sle­pia­mos.

Per­skai­tai ir įti­ki, kad kal­ba ste­buk­lin­ga. Už­ver­ti ir at­ro­do – ne­pa­pras­ta ke­lio­nė, kai ga­li nu­tik­ti bet kas, prieš aki­mir­ką pa­si­bai­gė. Pa­de­di į len­ty­ną ir iš­si­ski­ri – iki ki­to kar­to (bu­vo nuo­sta­bu, bet, kaip ir ge­ram drau­gui, to ne­de­ta­li­zuo­ji). Nu­si­su­ki nuo len­ty­nos, pa­si­žiū­ri pro lan­gą – tems­ta – nuo ry­to­jaus rei­kės su­si­kaup­ti ir kib­ti į dar­bus.