Aus­lin­dos, ar­ba Au­sy­se šiu­re­nan­tys žo­džiai

DEI­VI­DAS PREI­ŠE­GA­LA­VI­ČIUS

Nu­ty­lėk ke­lis žo­džius į ma­no del­ną. Apie ką? Apie sa­ve. Ko­dėl ne apie ka­tę? Pa­lik ją, te­gul mur­ko ant mar­ga­spal­vių patalų.

Ne­bu­čiuok. Pa­sa­kyk, aš iš­gir­siu. Ne li­ni­jų su­si­kir­ti­mais, ne pirš­tais, šie da­bar il­si­si, juk tiek lai­ko glos­tė ir drės­kė šį­va­kar ta­vo ak­so­mi­nę olą, ta­vo elas­tin­gą odą ir ta­vo bliz­gius plau­kus…

Na ge­rai. Esi mie­guis­ta? Ta­da man teks tau pa­pa­sa­ko­ti apie aus­lin­das.

Klau­sy­kis.

Aus­lin­dos (lot. Der­map­te­ra) yra na­riuo­ta­ko­jų ti­po plokš­ti, iš­tį­sę vabz­džiai, pil­ve­lio ga­le tu­rin­tys žnyp­les. Aus­lin­dų bur­nos or­ga­nai at­lie­ka grau­žia­mą­ją funk­ci­ją. Dai­lios V for­mos an­te­nė­lės, styrančios prie ne­per­ma­no­mų aku­čių, ma­no­ma, ins­pi­ra­vo te­le­vi­zo­rių ir sa­te­li­tų in­ži­ne­ri­nę for­mą.

Šių gy­vū­nų ka­ra­lys­tės at­sto­vų ko­je­lės na­tū­ra­liai skir­tos bė­gio­ti ir drau­ge su an­te­no­mis bei žnyp­lė­mis – be­si­stu­miant į prie­kį – su­ku­ria ne­pa­kar­to­ja­mą efek­tą. Ypač ju­dė­da­mos ant odos. Kau­no Ža­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jo­je ap­tin­ka­ma For­fi­cu­la Mi­nor Au­se­le­ria rū­šis, dar va­di­na­ma būg­ne­li­ne dėl po­mė­gio ap­si­gy­ven­ti ša­lia klau­sos or­ga­nų.

Gilles'io Vuillard'o piešinys

Ži­nai, aš ret­kar­čiais pri­si­me­nu, kaip iš­ti­są žie­mos mė­ne­sį svai­go­me apie šiuos vabz­dai­čius. Tai juk pra­si­dė­jo tau vaiz­džiai pri­sta­čius aus­lin­das ir nu­ro­džius jų ro­ži­nes, rus­vas gy­ve­na­mą­sias vie­tas. Ir pir­mą kar­tą įki­šus rodomąjį pirštą man į au­sį, kai pra­džio­je ku­te­no ir aš gū­žiau­si.

Jau ki­tą die­ną, iš­kart po to, kai aus­lin­dos bu­vo iš­si­nuo­mo­ju­sios mū­sų sap­nus, die­no­mis pra­dė­jo­me at­skir­ti jas pa­gal jų ūse­lius, tar­si ma­žy­čius siųs­tu­vė­lius.

Šiuos mie­lus gy­vū­nė­lius pra­dė­jo­me ma­ty­ti daug kur. Tai be­veik vir­to leng­vu per­se­kio­ji­mu. Aus­lin­dų te­le­vi­zo­ri­nės an­te­nos ant me­di­nių Ža­lia­kal­nio na­mų sto­gų. Tų ža­vin­gai ap­triu­šu­sių, ku­rie dar ne­tu­ri pa­ly­do­vi­nės te­le­vi­zi­jos lėkš­čių, ir ant tų pa­čių, ku­rie at­ro­do tar­si dė­mė­ti, nu­skriaus­ti, be­veis­liai šu­nys.

Šia­me kvar­ta­le ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tys čia­bu­viai, bū­na, su­gal­vo­ja skir­tin­go­mis spal­vo­mis nu­da­žy­ti iš­ori­nę na­mo sie­ną ar­ba įsta­ty­ti tik vie­ną plas­ti­ki­nį lan­gą tri­jų aukš­tų nušiurusiame na­me Min­ties Ra­to gat­vė­je. Plas­ti­ki­nį lan­gą įstri­žai, kai ki­ti to pa­ties na­mo lan­gai – me­di­niai ir au­ten­tiš­ki. Tau net ne­bū­ti­na pa­sa­ko­ti, kad tas įstri­žai įsta­ty­tas plas­ti­ki­nis lan­gas ga­lė­tų sa­vo mo­nu­men­ta­lu­mu bū­ti pa­na­šus į su­si­ka­bi­nu­sias am­ži­nam bu­či­niui aus­lin­das.

Už ke­lių die­nų – Ka­lė­dos. Mies­tas ir jo gy­ven­to­jai lyg va­ba­lai­čiai ruo­šia­si jas su­tik­ti. Vir­pi­na ūsus, trau­kia pi­ni­gi­nes, per­ka. Da­ri­nė­ja sil­kes, ga­mi­na lie­tu­viš­ką mo­zai­ką, par­don – miš­rai­nę, ma­la aguo­nas, mai­šo ki­sie­lių, šu­kuo­ja­si.

Kar­tais ma­no at­min­tis – kaip nuo vė­jo lie­taus link iš­si­gau­bęs skė­tis, ku­ris ren­ka dan­gaus laiš­kus, skirs­to juos į la­šus, iden­ti­fi­kuo­ja spal­vas, šios kar­tais krin­ta skruos­tais ar­ba vy­nio­ja­si į po­pie­riaus ko­ko­ną, ki­tą­kart šliau­žia lū­pų kraš­tais ir virs­ta žo­džiais ar­ba į vi­su­mą sau­gan­tį ir nuo nie­ku­mos ne­den­gian­tį skė­tį.

Aš pri­si­mi­niau aus­lin­das pirk­da­mas tau kumš­ti­nes pirš­ti­nes. Šios pa­da­lin­tos tri­mis spal­vo­mis: bal­ta, mė­ly­na ir gel­to­na. Su ūse­liais to­je vie­to­je, kur bai­gia­si nuo šal­čio be­si­sle­pian­tys pirš­tai.

O Jūs ar ži­no­te, kad ką tik at­si­ra­do skait­lin­dos?

Šio­ji aus­lin­dų pa­der­mė gau­si ir vei­sia­si to­liau, be­skai­tant!

Tai ne­su­dė­tin­ga su­pras­ti. Te­rei­kia mi­nu­tė­lės dė­me­sio sau. Juk skai­tant au­sų būg­ne­liuo­se leng­vai dūz­gia. Bzzzz. Kai įsi­klau­sai ar­ba kai la­biau įsi­jau­ti.

Šis dūz­ge­sys skait­lin­das ra­mi­na ir jos pra­de­da ty­liai dai­nuo­ti. Tai leng­vai ga­li­te at­skir­ti sa­vy­je, ypač prieš mie­gą: skai­ty­da­mi jūs pra­de­da­te žio­vau­ti. Tai pir­mas žen­klas, kad skait­lin­dos pri­si­dai­na­vo, ge­si­na švie­sas ir no­ri už­trauk­ti užuo­lai­das ir to­liau ne­be­dai­nuo­ti, o po­ruo­tis. Megz­ti jums ero­tiš­kų sap­nų siu­že­tų ap­ma­tus. Ta­čiau ne­bi­jo­ki­te, skait­lin­dos ne­pa­vo­jin­gos. Jos žy­miai švel­nes­nės nei aus­lin­dos ir per­pus ma­žes­nės. Skait­lin­dos pra­džio­je ty­liai dūz­gia, kol ver­čia­tės žo­džius į vaiz­di­nius ir ruo­šia­tės ge­sin­ti akis nak­ty­me­čiui.

O Tu, Pet­ruš­ka, ar at­si­me­ni? „Bzzz“, – mur­kia­vai į pa­klus­nią ir tuo­met ne­ra­mią ma­no au­sį, kai no­rė­da­vau iš­girs­ti, kad ma­ne…