Kan­čio­je įgy­ja­mas re­gė­ji­mas

Laiku ir nelaiku

Iz 53, 10–11

Sun­ku bū­tų su­klys­ti, pri­sky­rus šias ei­lu­tes prie la­biau­siai krikš­čio­nis jau­di­nan­čių Se­no­jo Te­sta­men­to teks­tų. Ne vien šias dvi, bet vi­są pra­na­šo Izai­jo kny­gos 53 sky­rių, ku­ria­me ran­da­me vie­ną gra­žiau­sių gies­mių, vie­ną iš va­di­na­mų­jų Vieš­pa­ties Tar­no gies­mių. Šimt­me­čiais baž­ny­čio­se ši gies­mė skai­to­ma Di­džio­sios sa­vai­tės li­tur­gi­jo­je, su karš­čiau­siu įsi­ti­ki­ni­mu ją su­vo­kiant kaip aiš­kiau­sią pra­na­šys­tę apie at­per­kan­čią Kris­taus kan­čią. Po Šoa siau­bo kai ku­rie krikš­čio­nių te­olo­gai šį Vieš­pa­ties Tar­ną ėmė aiš­kin­ti ir kaip pra­na­šys­tę apie ki­tą tar­ną – Iz­ra­e­lį. Jo kan­čią, vi­siš­kai be­pras­miš­ką ir ab­sur­diš­ką. Jam tin­ka ši gies­mė ir žo­džiai: „Prie­var­ta ir teis­mu jis bu­vo nu­ša­lin­tas, ir kas be­bū­tų gal­vo­jęs apie jo li­ki­mą? Kai jis bu­vo at­skir­tas nuo gy­vy­bės kraš­to ir pa­smerk­tas mir­ti už ma­no tau­tos nuo­dė­mę…“ Net jei žu­dy­nės vy­ko be jo­kių teis­mų, tie­siog kaip sker­džia­mų avių. No­rė­tų­si ti­kė­ti, kad už ma­no tau­tos nuo­dė­mes. Bet per­ne­lyg daug kan­čios. Dar la­biau be­pras­miš­kos nei ta, ku­rią krikš­čio­nys nuo­lat lai­ko sa­vo šir­dy­je, įpras­mi­nę kaip At­pir­ki­mo mis­te­ri­ją. Ir ne taip jau sun­ku muš­tis į krū­ti­nę dėl to, ku­ris, ti­ki­ma, vis­ką at­lei­do…

Bet ati­džiau pa­si­žiū­rė­jus į šias dvi ei­lu­tes, ku­rio­mis ši gies­mė bai­gia­ma, iš­aiš­kė­ja di­džiu­lis ver­tė­jų geis­mas tai, kas jo­se pa­sa­ky­ta, pa­vers­ti by­lo­ji­mu apie pa­čią At­pir­ki­mo au­ką. Jos iš tie­sų klam­pios ir prieš­ta­rin­gos. Jau vien tai, kad po ka­po duo­bės pra­by­la­ma apie šio ken­čian­čio ir pa­au­ko­to il­gas gy­ve­ni­mo die­nas ir pa­li­kuo­nis, ku­riuos šis re­gės. O ką jau kal­bė­ti apie įvar­džiais nu­ro­do­mų sub­jek­tų pai­nia­vą šio teks­to ori­gi­na­le! Bet pa­ban­dy­kim pa­si­aiš­kin­ti. Pa­teik­siu ver­ti­mą, ku­ris bus kiek tik įmanoma ar­ti­mes­nis ori­gi­na­lo teks­tui: „Ir VIEŠPATIES va­lia bu­vo su­triuš­kin­ti jį, jis jam lei­do kan­čią. Jei skir­si au­ką už kal­tę jo sie­lai, jis ma­tys sėk­lą, pra­il­gin­tą die­no­mis, ir VIEŠPATIES va­lia kles­tės per jį. Dėl sa­vo sie­los var­go jis re­gės, jis pa­si­so­tins pa­ži­ni­mu; tei­su­sis ma­no tar­nas nu­tei­sins dau­ge­lį, ir jų baus­mes (=nuo­dė­mes) jis neš.“

Vie­toj „jei skir­si au­ką už kal­tę jo sie­lai“ ga­li­mas ir ki­tas, ne ma­žiau mįs­lin­gas ver­ti­mas: „jei ji skirs au­ką už kal­tę jo sie­lai“. Nei vie­nas, nei ki­tas ne­lei­džia teks­to su­pras­ti. Nors ga­li­mas ir tas va­rian­tas, ku­ris daž­niau ver­ti­muo­se ap­tin­ka­mas: „jei skir­si au­ka už kal­tę jo sie­lą“. Tai yra ga­li­ma su­keis­ti ga­li­nin­ko ir nau­di­nin­ko links­nius. Ta­čiau abiem at­ve­jais kaž­kas tu­ri pa­au­ko­ti kaž­ką. O tai ge­ro­kai ski­ria­si nuo mū­sų lie­tu­viš­ko ver­ti­mo, ku­ria­me „jis sa­ve ati­duos kaip au­ką už nuo­dė­mę“. Heb­ra­jiš­ka­me ori­gi­na­le, kad ir kaip žiū­rė­si, nė­ra sa­va­no­riš­ko au­ko­ji­mo­si. Ir tik krei­pia­ma­si į „ta­ve“, kad skir­tum au­ką už kal­tę. Gal „jo sie­los la­bui“, o gal ir „jo sie­lą“. Ki­taip sa­kant, gy­vas­tį, in­di­vi­du­a­ly­bę, as­me­nį, nes žo­dis ne­feš tu­ri vi­sas šias reikš­mes. Ir pas­ta­ra­sis va­rian­tas, ku­ris, at­ro­do, ga­lė­tų bū­ti ar­čiau­siai ori­gi­na­lo, ke­lia per­ne­lyg krau­pų įta­ri­mą. Ne­gi pra­na­šas nu­ro­do pa­au­ko­ti kaž­kie­no ki­to gy­vas­tį, kad jis ma­ty­tų pa­li­kuo­nis? Ne­gi čia kal­ba­ma apie žmo­gaus au­ką? O gal ta­da ver­čiau šią ei­lu­tę vers­ti ga­li­nin­ką ir nau­di­nin­ką su­kei­čiant vie­to­mis? „Jei jo gy­vas­čiai (dėl jo gy­vas­ties) skir­si au­ką už kal­tę, jis ma­tys pa­li­kuo­nis…“ Taip teks­tas tam­pa, be ki­ta ko, ir kur kas lo­giš­kes­nis. Jis ska­ti­na ne pa­sy­viai kon­tem­pliuo­ti ir gė­rė­tis Ki­to pa­si­au­ko­ji­mu ir kan­čia, bet pa­čiam šio teks­to klau­sy­to­jui ar skai­ty­to­jui skir­ti au­ką už kal­tę dėl to Ki­to, ma­tant jo kan­čią, net ir ne­pa­mė­gus jo. Tai lyg krei­pi­ma­sis iš am­žių glū­du­mos į mus, ku­rių gim­dy­to­jai ar gim­dy­to­jų gim­dy­to­jai ma­tė kan­čią ir žu­dy­nes tų, ku­rių gal­būt dau­gu­ma ne­mė­go, ir tik ste­bė­jo krau­pia­me ne­by­lu­me vyks­tan­čią ka­tast­ro­fą. Pra­na­šo bal­sas ska­ti­na at­si­gręž­ti ir pa­tiems ženg­ti au­kos žings­nį, ne­lau­kiant, kol kas nors iš dan­gaus ne­ma­to­mas mums vis­ką at­leis, nes „mes ne­ži­no­me, ką da­rome“, ar kad tas, ku­rį ti­ki­me pa­si­au­ko­jus vie­toj mū­sų, pa­nai­ki­no mū­sų at­sa­ko­my­bę už tai, ką da­ro­me sa­vo ar­ti­mui.

Ki­to­je ei­lu­tė­je vėl ran­da­me žo­dį „ma­tys“ (ar „re­gės“), tik, skir­tin­gai nei siū­lo dau­ge­lis ver­tė­jų, apie jo­kią švie­są čia net ne­už­si­me­na­ma. Ne­už­si­me­na­ma apie nie­ką. Yra tik re­gė­ji­mas ir ži­no­ji­mas, kas ga­li bū­ti su­pran­ta­ma kaip pa­ži­ni­mas ir da­ly­kų ma­ty­mas, įgy­tas per kan­čią ir var­gą. Gal­būt taip įgy­ja­mas ki­tus nu­tei­si­nan­tis tei­su­mas ar­ba ki­tus nu­tei­si­nan­ti iš­min­tis? Sie­lą pri­pil­dan­tis pa­ži­ni­mas, ku­ris nė­ra da­ly­kų ži­no­ji­mas, juos iš­mo­kus pro­tu, įsi­dė­jus į at­min­tį, bet pa­ži­ni­mas, įgy­ja­mas tik per kan­čią, at­stū­mi­mą, pa­nie­ki­ni­mą. Šis pa­ži­ni­mas lei­džia re­gė­ti tai, kas ki­tiems ne­re­gi­ma. Ir ne­bū­ti­nai tai tu­rė­tų bū­ti švie­sa. Gal ir tam­sa ki­tų šir­dy­se. Gal tai, kaip da­ly­kai iš tie­sų yra.

-akp-