Ap­gau­lin­ga Ta­bo­ro švie­sa

ANDRIUS MARTINKUS

Žvel­giant į es­mę, „skan­da­lin­ga­sis“ Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis nė­ra joks skan­da­las vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ne­lai­ko­mi skan­da­lin­gais Vol­tai­re’o, Mar­xo, Niet­zschės, Freu­do, Sar­tre’o, Rus­sel­lo, Frank­fur­to mo­kyk­los ir dau­gy­bė ki­tų teks­tų, pri­klau­san­čių ko­vos prieš Die­vą ir Jo Baž­ny­čią mil­ži­nų plunks­nai. Šių ga­liū­nų aki­vaiz­do­je Cas­tel­luc­ci as­me­ny­bė at­ro­do la­bai kuk­liai. Net iki Da­no Brow­no ita­lui dar to­li. Tad gal tei­sus Ju­lius Sas­naus­kas („Ber­nar­di­nai.lt“), ku­rio straips­nio pa­va­di­ni­mas tam tik­ra pras­me la­bai taik­lus – „Ne tie pa­būk­lai. Ir tai­ki­nys ne tas“. Ra­šau „tam tik­ra pras­me“, nes, kiek su­pra­tau, dėl „pra­smės“ mes su ger­bia­mu ku­ni­gu ne vi­sai su­ta­ria­me.

Bet pra­dė­ti no­riu nuo pa­dė­kos. Tai­gi dė­ko­ju krikš­čio­niš­kai Ru­si­jos vi­suo­me­nei (ku­ri, kaip ir di­džio­jo­je „ci­vi­li­zuo­to“ pa­sau­lio da­ly­je, su­da­ro tik vi­sos vi­suo­me­nės da­lį) už tai, kad at­lai­kė mil­ži­niš­ką an­ti­die­viš­kos „ci­vi­li­za­ci­jos“ spau­di­mą ir pa­si­prie­ši­no švent­va­gys­tei. Ačiū jums, bro­liai ir se­se­rys Kris­tu­je. Esu su ju­mis, o ne su tais, ku­rie pro­tes­ta­vo prie Ru­si­jos am­ba­sa­dos Vil­niu­je po nuosp­ren­džio… Iš pa­gar­bos lie­tu­vių kal­bai pa­sa­ky­siu kal­ba, ku­ria kal­ba (pa­pras­tai ki­tų kal­bų ne­mo­kė­da­mi) dau­gu­ma „ci­vi­li­za­ci­jos“ pla­tin­to­jų – Pus­sy Riot. (Es­mė čia yra nuosp­ren­dis, o ne baus­mės dy­dis. Aš, kaip, be­je, ir dau­gu­ma Ru­si­jos ti­kin­čių­jų, bū­čiau už vie­šuo­sius dar­bus vi­suo­me­nės nau­dai. Tik ne­rei­kia ap­si­gau­ti – „ci­vi­li­zuo­tuo­sius“ tai siu­tin­tų nė kiek ne ma­žiau.) Taip pat dė­ko­ju pa­sau­lio mu­sul­mo­nų ben­druo­me­nei už tai, kad ne­žiū­ri abe­jin­gai, kaip vi­so­kios „ci­vi­li­zuo­tos“ pa­dug­nės ty­čio­ja­si iš ti­kė­ji­mo Die­vu. Esu su ju­mis, mū­sų pro­tė­vio Ab­ra­o­mo pa­li­kuo­nys, o ne su tais, ku­rie sa­vo nie­kin­gą eg­zis­ten­ci­ją įpras­mi­na pai­šy­da­mi jus že­mi­nan­čias ka­ri­ka­tū­ras. Tie pa­tys į my­ža­lus ki­ša Kris­tų.

Aš dė­ko­ju to­dėl, kad be jū­sų šven­tos ko­vos – esu tuo tik­ras – ne­būtų įvyk­ę tai, kas įvy­ko Lie­tu­vo­je pir­mą­ją 2012 m. spa­lio sa­vai­tę. Be jū­sų ko­vos šio­je gū­džio­je ir sa­ve ne itin ger­bian­čio­je pro­vin­ci­jo­je, ku­rio­je dau­gy­bė fe­no­me­nų, pra­de­dant Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tu ir bai­giant „Nau­ją­ja kai­re“ (ku­ri vai­di­na al­ter­na­ty­vą ka­pi­ta­liz­mui, bet iš tik­rų­jų tė­ra dar vie­na – ša­lia jos ba­ra­mo ka­pi­ta­liz­mo – Die­vui lie­žu­vį ro­dan­čios fi­zio­no­mi­jos gri­ma­sa), at­si­ran­da tik to­dėl, kad tu­ri at­si­ras­ti, „nes taip yra ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je“, ši spa­lio sa­vai­tė nie­kuo nebūtų iš­si­skyrusi iš vi­sų ki­tų. Būtų su­si­rin­kę sno­bai, pa­žiū­rė­ję „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“, pa­plo­ję ir pa­ten­kin­ti sa­vi­mi iš­si­skirs­tę. Bet jū­sų ko­va daug kam Lie­tu­vo­je lei­do pa­jus­ti (ar­ba pri­si­min­ti), kad šio­je pla­ne­to­je nė­ra ne­reikš­min­gų Gė­rio ir Blo­gio ko­vos vie­tų.

Kai ku­rie šios ko­vos epi­zo­dai ste­bė­ti­nai pri­me­na tai, kas vy­ko (ir te­be­vyks­ta) Ru­si­jo­je. Tu­riu ome­ny­je pir­miau­sia „kul­tū­ros žmo­nių“ pa­si­da­li­ni­mą į dvi sto­vyk­las – be iš­ly­gų smer­kian­čių švent­va­gys­tę (Ru­si­jo­je – vul­ga­rią ir aiš­kiai sa­ta­niz­mu at­si­duo­dan­čią, Lie­tu­vo­je – daug sub­ti­les­nę, su pre­ten­zi­ja į gi­liap­ras­miš­ku­mą) ir iš es­mės (nors ver­ba­li­nė for­ma ga­li bū­ti: „aš ne­pri­ta­riu po­el­giui, bet dar la­biau ne­pri­ta­riu „ne­adek­va­čiai“ re­ak­ci­jai į jį“) ją pa­tei­si­nan­čių. Kaip ir Ru­si­jo­je, pa­si­da­li­ni­mo esa­ma ir vi­suo­me­nės seg­men­te, ku­rį (tie­sa, są­ly­giš­kai) ga­li­ma pa­va­din­ti „Baž­ny­čios žmo­nė­mis“. Tu­riu ome­ny­je tai, kad, nors ab­so­liu­ti dau­gu­ma šių žmo­nių sto­ja griež­tos po­zi­ci­jos be­si­lai­kan­čios hie­rar­chi­jos pu­sėn, eg­zis­tuo­ja ir gru­pė, ku­rią (aiš­ku, ir­gi są­ly­giš­kai) ga­li­ma pa­va­din­ti „li­be­ra­lia par­ti­ja“ Baž­ny­čio­je. Sas­naus­ko straips­nis iš­reiš­kia šios par­ti­jos po­zi­ci­ją.

Iš kar­to pa­sa­ky­siu, kad la­bai daug kas (tie­są sa­kant, be­veik vis­kas) ku­ni­go straips­ny­je pa­ra­šy­ta tei­sin­gai. Tie­sa tai, kad Cas­tel­luc­ci at­ve­jis nė­ra pats bai­siau­sias ir la­biau­siai ti­kin­čiuo­sius žei­džian­tis. Tie­sa tai, kad kai kas (ypač iš par­ti­jos, ku­ri švie­ti­mą ir kul­tū­rą ati­da­vė li­be­ra­liems ko­a­li­ci­jos part­ne­riams) iš šios is­to­ri­jos mė­gi­na su­si­krau­ti po­li­ti­nius taš­kus. Tie­sa tai, kad pa­tys sa­ve ti­kin­čiai­siais va­di­nan­tys kal­ti dėl šven­tų­jų sim­bo­lių ma­si­nės pro­fa­na­ci­jos. Tie­sa tai, kad di­džiau­sias Kris­taus at­vaiz­do iš­nie­ki­ni­mas yra Jo tik­ro­jo pa­veiks­lo – gy­vo žmo­gaus – iš­nie­ki­ni­mas, ku­rio tiek daug Lie­tu­vo­je ir ne tik jo­je. Vi­sa tai – ir dar daug kas – Sas­naus­ko straips­ny­je yra tie­sa. „Ne tie pa­būk­lai. Ir tai­ki­nys ne tas.“ Ir tai tie­sa. Tik, re­gis, su­pran­ta­me mes ją su ger­bia­mu ku­ni­gu kiek skir­tin­gai.

Vie­nas Sas­naus­ko tei­gi­nys ypač ryš­kiai iliust­ruo­ja baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų (kad bū­tų iš­veng­ta nesu­si­pra­ti­mų, dar kar­tą pa­brė­žiu, kad šis žo­dis var­to­ja­mas są­ly­giš­kai, nes „baž­ny­ti­nis li­be­ra­las“ ga­li reik­šti ir, pa­vyz­džiui, dog­ma­ti­nį re­vi­zio­niz­mą, o tuo Sas­naus­kas, dė­kui Die­vui, ne­už­si­i­ma) po­žiū­rį. Štai jis. „O gal vi­si Va­ka­rai taip at­bu­ko, kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, ir tik mes, iš­gy­ve­nę at­eiz­mo tva­ną, dar ne­pra­ra­do­me jaut­ru­mo tam, kas kė­si­na­si ap­juo­din­ti mū­sų ti­kė­ji­mą?“ Sa­ky­si­te, tai ne tei­gi­nys, o klau­si­mas. Su­tin­ku, kad tai ga­lė­tų bū­ti klau­si­mas, jei ne prieš jį iš­kel­ti „klau­si­mai“, jei ne vi­sas straips­nio kon­teks­tas, iš ku­rio aiš­ku, kad ši­tas klau­si­mas – re­to­ri­nis. Šiuo re­to­ri­niu klau­si­mu ku­ni­gas no­ri pa­sa­ky­ti, jog „Va­ka­rai“, aiš­ku, nė­ra to­kie at­bu­kę, „kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to“. Šiuo re­to­ri­niu klau­si­mu taip pat no­ri­ma nu­ro­dy­ti tik­rą­ją vie­tą mums, iš­gy­ve­nu­siems „at­eiz­mo tva­ną“, t. y. dva­siš­kai su­luo­šin­toms, ne­lai­min­goms bū­ty­bėms, ne­tu­rė­ju­sioms ga­li­my­bės kvė­puo­ti gai­viu „lais­vo­jo pa­sau­lio“ oru. Su­prask, ko čia „ša­ko­ja­tės“, jei Va­ka­rai ne­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to – va­di­na­si, jo ir nė­ra. Tik įdo­mu, ar lai­ky­ti­ni „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­siais „jau­ni žmo­nės ži­ban­čio­mis aki­mis“ – taip api­bū­di­na ku­ni­gas prieš Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį be­si­ruo­šian­čius pro­tes­tuo­ti jau­nuo­lius. At­ro­do, kad ku­ni­gas ne­su­tin­ka su tų jau­nuo­lių tvir­ti­ni­mu, jog esa­ma „ga­na nie­kin­go me­no“. To­kia ku­ni­go po­zi­ci­ja at­ro­do keis­to­kai, tu­rint ome­ny­je jo itin nei­gia­mus at­si­lie­pi­mus (pa­vyz­džiui, „Ma­žo­sios stu­di­jos“ ete­ry­je) apie Me­lo Gib­so­no fil­mą „Kris­taus kan­čia“, ku­rį jis va­di­no „ki­ču“. Čia ne vie­ta ap­ta­ri­nė­ti ši­tą fil­mą, ku­ria­me iš tie­sų pa­dau­gin­ta „ke­ču­po“. Bet ver­ta pri­min­ti, kad, ki­taip nei Cas­tel­luc­ci at­ve­ju, Gib­so­nas su­lau­kė as­me­ni­nio pa­lai­min­to­jo po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­lai­ky­mo. Kaip ir šian­dien, Sas­naus­kas anuo­met ėjo „prieš sro­vę“. Prieš sro­vę ei­ti ga­li­ma ir daž­nai rei­kia. Bet ir su­si­gau­dy­ti sro­vė­se rei­kia.

O da­bar pa­klaus­ki­me – tik ne re­to­riš­kai, o iš tik­rų­jų – dar kar­tą: „O gal vi­si Va­ka­rai taip at­bu­ko, kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, ir tik mes, iš­gy­ve­nę at­eiz­mo tva­ną, dar ne­pra­ra­do­me jaut­ru­mo tam, kas kė­si­na­si ap­juo­din­ti mū­sų ti­kė­ji­mą?“ Ir pa­ša­lin­ki­me iš šio klau­si­mo ne­rei­ka­lin­gą iro­ni­ją. At­sa­ky­mas į pir­mą­ją klau­si­mo da­lį yra trum­pas ir aiš­kus. Iš­brau­ki­me su­ab­so­liu­ti­ni­mą „vi­si“, ir at­sa­ky­mas bus vie­na­reikš­mis – „taip“. Taip, Va­ka­rai ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, nes švent­va­gys­tė ta­po Va­ka­rų gy­ve­ni­mo nor­ma, o šven­tu­mas ir jo gy­nė­jai (pir­miau­sia ka­ta­li­kų bran­duo­lys ir – kad ir kaip tai bū­tų sun­ku pri­pa­žin­ti – mu­sul­mo­nai, nes di­džio­ji pro­tes­tan­tų da­lis „in­teg­ra­vo­si“ – ir tas pats no­ri­ma pa­da­ry­ti su ka­ta­li­kų bran­duo­liu ir mu­sul­mo­nais – į „vien­ma­tę“, ma­te­ria­lio­je šia­pu­sy­bė­je plū­du­riuo­jan­čią „ci­vi­li­za­ci­ją“) ta­po ne­pa­gei­dau­ja­mais, keis­tais ir „ci­vi­li­za­ci­jai“ pa­vo­jų ke­lian­čiais sve­tim­kū­niais. At­sa­ky­mas į ant­rą­ją klau­si­mo da­lį (apie „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­siuo­sius), ko ge­ro, ne toks vie­na­reikš­mis. Ir skaus­min­ges­nis. Pir­miau­sia tiems ti­kin­tie­siems, ku­rių ša­ly­je bu­vo iš­nie­kin­ta vie­na pa­grin­di­nių šven­to­vių. Ši šven­to­vė, be­je, bu­vo ko­mu­nis­ti­nių sa­ta­nis­tų su­sprog­din­ta. Šian­dien iš ko­mu­niz­mo „iš­lais­vin­to­je“ Ru­si­jo­je ji vėl iš­nie­kin­ta. Tie­sa, ne ko­mu­nis­ti­nių, bet vis tiek sa­ta­nis­tų. Tai, kad Die­vo ir Jo Baž­ny­čios prie­šai vie­šai ne­si­va­di­na (o daž­nai ir ne­lai­ko sa­vęs) „sa­ta­nis­tais“, tai, kad jie prisidengia „ko­vos su prie­ta­rais“ (kaip tai da­rė ko­mu­nis­tai) ar­ba „ko­vos prieš Pu­ti­ną“ (kaip tai da­ro­ma šian­dien) šū­kiais, ne­tu­rė­tų klai­din­ti ti­kin­čios sie­los, ku­ri tu­rė­tų va­do­vau­tis Mo­ky­to­jo nu­ro­dy­mu: „Jūs pa­žin­si­te juos iš vai­sių“ (Mt 7, 16). Jei­gu „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­sie­ji pri­vers­ti žiū­rė­ti, kaip „Femen“ „ak­ty­vis­tės“ (nors, va­do­vau­jan­tis ką tik pa­mi­nė­tu nu­ro­dy­mu, tiks­liau bū­tų sa­ky­ti – „sa­ta­nis­tės“)  Ki­je­ve pjau­na kry­žių, pa­sta­ty­tą sta­li­niz­mo au­koms at­min­ti, ma­no kuk­liu įsi­ti­ki­ni­mu, jie tu­ri tei­sę kel­ti daug rim­tes­nį klau­si­mą ne­gu klau­si­mas „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“. Jie tu­ri tei­sę kel­ti klau­si­mą apie so­cio­po­li­ti­nės sis­te­mos, ku­rio­je jiems ten­ka gy­ven­ti po „iš­lais­vi­ni­mo“ iš ko­mu­niz­mo, pri­gim­tį.

Baž­ny­čio­je nė­ra ne­pa­to­ges­nės vie­tos kel­ti šį klau­si­mą už „li­be­ra­lų par­ti­ją“. Ir vėl grįž­tu prie šios są­vo­kos pa­tiks­li­ni­mo. Lie­tu­vo­je kol kas dar tu­ri­me rei­ka­lą su la­bai ne­ag­re­sy­via šios par­ti­jos frak­ci­ja. Lie­tu­vo­je dar nė­ra daug „Baž­ny­čios žmo­nių“ (tai, aiš­ku, ne vien dva­si­nin­kai, bet ir vi­si pa­sau­lie­čiai, ku­rie vie­šai va­di­na sa­ve „ka­ta­li­kais“ ir kal­ba kaip „ka­ta­li­kai“), ku­rie pa­si­sa­ky­tų už tei­sę į abor­tus, mo­te­rų ku­ni­gys­tę, ce­li­ba­to pa­nai­ki­ni­mą, gė­jų san­tuo­kas ir dau­ge­lį ki­tų „pa­žan­gių“ da­ly­kų, apie ku­riuos baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai kal­ba „ci­vi­li­zuo­ta­me“ pa­sau­ly­je. La­bai ga­li­mas daik­tas, kad ir Lie­tu­vo­je jų ims ras­tis dau­giau – kai Lie­tu­va taps „ci­vi­li­zuo­tes­nė“. Ta­čiau kol kas jų nė­ra daug. Kol kas Lie­tu­va dar ne­pa­sie­kė to­kio „ci­vi­li­za­ci­jos“ ly­gio, kai te­olo­gai ra­šo keis­tas kny­gas, ku­rio­se dės­to­ma „Die­vo mir­ties te­olo­gi­ja“. Kol kas Lie­tu­vos baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų par­ti­ja ban­do įti­kin­ti, kad – kaip skel­bia tė­vo An­ta­no Sau­lai­čio kny­gos pa­va­di­ni­mas – „pik­tas Die­vas yra mi­ręs“. Ku­ni­gas Sas­naus­kas, re­gis, pa­lai­ko šį po­žiū­rį, ku­ris yra se­nas kaip pa­ti krikš­čio­ny­bė ir sie­kia gnos­ti­kų mo­ky­mą apie pik­to­jo Die­vo Jah­vės įkvėp­tą (ir to­dėl at­mes­ti­ną) Se­ną­jį Te­sta­men­tą. Baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai no­ri, kad krikš­čio­nys tu­rė­tų rei­ka­lą tik su „ge­ruo­ju Die­vu­liu“. Ti­kin­tie­ji tu­ri pa­lai­do­ti „pik­tą­jį Die­vą“ bar­ba­riš­kuo­siuo­se vi­du­ram­žiuo­se. Ne­bent jie bū­tų mu­sul­mo­nai. Ku­ni­gui Sas­naus­kui aki­vaiz­džiai ne­pri­im­ti­nas pa­si­ro­dė ko­le­gos pa­moks­las vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čių. Tam ko­le­gai bu­vo „pik­ta ir ap­mau­du, kad mū­sų ti­kin­tie­ji ne­mo­ka taip gin­ti sa­vo šven­tų da­ly­kų, kaip tai da­ro mu­sul­mo­nai“. „Nie­ko ne­pa­sa­ky­si, šios rū­šies pa­mo­kų tik ir trūks­ta mū­sų baž­ny­čio­se“, – iro­ni­zuo­ja Sas­naus­kas. O aš be iro­ni­jos pa­sa­ky­siu, kad šios rū­šies pa­mo­kų mū­sų baž­ny­čio­se ga­lė­tų bū­ti dau­giau. Nors la­bai ver­ti­nu pa­ties Sas­naus­ko pa­moks­lus ir jo ve­da­mas lai­das, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti vie­nos baž­ny­ti­niams li­be­ra­lams bū­din­gos sa­vy­bės, ku­rią iš­drį­siu pa­va­din­ti Ta­bo­ro sin­dro­mu. Kaip tie apaš­ta­lai ant Ta­bo­ro kal­no, ku­rie, ne­su­vok­da­mi, kur jie yra, sa­kė: „Ge­ra mums čia bū­ti“, baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai, bū­da­mi „šia­me pa­sau­ly­je“, sa­ko: „Ge­ra mums čia bū­ti!“ To­dėl vi­sa tai, kas Baž­ny­čio­je – jos dog­mo­se, jos or­ga­ni­za­ci­nė­je struk­tū­ro­je, jos do­ro­vi­nia­me mo­ky­me – truk­do jos na­riui pa­to­giai jaus­tis „pa­sau­ly­je“, tu­ri bū­ti pa­nai­kin­ta. To­dėl fe­mi­nis­tėms tu­ri bū­ti leis­ta pri­im­ti ku­ni­gys­tės šven­ti­mus, ku­ni­gams – ves­ti, ho­mo­sek­su­a­lams – tuok­tis, Die­vo ne­ti­kin­tiems ka­ta­li­kams – stu­di­juo­ti „Die­vo mir­ties te­olo­gi­ją“. Lie­tu­vos baž­ny­ti­niams li­be­ra­lams dar to­li iki to­kio „ci­vi­li­za­ci­jos“ ly­gio. Jie kol kas tik sie­kia, kad bū­tų įsi­są­mo­nin­ta, jog „pik­tas Die­vas yra mi­ręs“. O ku­ni­gas Sas­naus­kas no­rė­tų, kad vi­si kon­flik­to dėl Cas­tel­luc­ci spek­tak­lio da­ly­viai jaus­tų­si pa­to­giai – ei­nan­tie­ji žiū­rė­ti ne­jaus­tų jo­kių są­ži­nės prie­kaiš­tų, o juos smer­kian­tie­ji su­pras­tų, kad jų pa­si­pik­ti­ni­mas ne­tu­ri pa­grin­do, nes „tai­ki­nys ne tas“.

Di­džiau­sias Ta­bo­ro sin­dro­mo ke­lia­mas pa­vo­jus – ne­su­vo­ki­mas, ko­kio­je pa­dė­ty­je esa­me. „Leisk kiau­lę į baž­ny­čią, lips ir ant al­to­riaus“, – by­lo­ja lie­tu­vių liau­dies iš­min­tis. Įvy­kiai Kris­taus Iš­ga­ny­to­jo ka­ted­ro­je Mask­vo­je tik pa­tvir­ti­na šią iš­min­tį. Lie­tu­vo­je kol kas už­lip­ta ne ant al­to­riaus, o tik ant pa­grin­di­nio ša­lies dra­mos te­at­ro sce­nos. Ir ro­dy­tas spek­tak­lis – tik­rai ne pats blo­giau­sias, švent­va­gys­tė daug me­niš­kes­nė už tai, kas vy­ko Mask­vo­je. Bet ir Mask­vos, ir Vil­niaus at­ve­ju baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų re­ak­ci­ja by­lo­ja tą pa­tį: „Ge­ra mums čia bū­ti!“ Tai kas, kad Ta­bo­ro pa­pė­dė­je mur­ma ne­pa­ten­kin­tie­ji. Mes gi, pa­ki­lę į „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro vir­šū­nę, spin­du­liuo­ja­me olim­pi­nę ra­my­bę. Mes – „be pyk­čio“. Mes – kan­di­da­tai į to­le­ran­ci­jos pre­mi­ją. Tik ko­kios švie­sos ap­gaub­ta to­ji „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro vir­šu­kal­nė? Ar tik ne tos pa­čios, ku­rios ly­di­mi kaž­ka­da žy­gia­vo­me į „švie­sią at­ei­tį“? Tam, kad į ją nu­ei­tu­me, bu­vo iš­nie­kin­ta tūks­tan­čiai krikš­čio­nių šven­to­vių, šim­tai – fi­ziš­kai su­nai­kin­ta. Tarp jų – Kris­taus Iš­ga­ny­to­jo ka­ted­ra. Ko­kios „švie­sos“ rei­kia bū­ti ap­švies­tam, kad dar kar­tą iš­nie­kin­tum tai, ką su­nai­ki­no ko­mu­nis­tai? Ko­kios „švie­sos“ rei­kia bū­ti ap­švies­tam, kad nu­pjau­tum sta­li­niz­mo au­koms pa­gerb­ti pa­sta­ty­tą kry­žių? Aiš­ku, kad tos pa­čios, ku­ri spin­dė­jo aky­se mi­nios, kė­lu­sios pa­mal­dų žvilgs­nį į Di­dį­jį Va­dą Rau­do­no­jo­je aikš­tė­je. Rei­kia bū­ti ap­švies­tam Ap­švie­tos „švie­sos“. Švie­sos ne­šė­jo „švie­sos“. Liu­ci­fe­rio „švie­sos“.

Ku­ni­gas Sas­naus­kas tam tik­ra pras­me la­bai tei­sus, ra­šy­da­mas, kad „tai­ki­nys ne tas“. Tik, at­ro­do, mes de­da­me į šiuos žo­džius vi­siš­kai skir­tin­gą pras­mę. Iš tik­rų­jų tik­ra­sis tai­ki­nys tu­ri bū­ti ne stik­lai­nis my­ža­lų ir ne – at­si­pra­šau – ke­li šū­do ga­ba­liu­kai. Tik­ra­sis tai­ki­nys yra daug rie­bes­nė ir di­din­ges­nė sub­stan­ci­ja. Tik­ra­sis tai­ki­nys yra an­ti­kris­tiš­ka šiuo­lai­ki­nių Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja, nuo Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos su pa­grei­čiu grimz­tan­ti į tai, į ką An­dre­sas Ser­ra­no pa­tal­pi­no Nu­kry­žiuo­tą­jį,  t. y. į me­ta­fi­zi­nę klo­a­ką.  Ta­čiau bū­tent ši­to – to, kad da­bar­ti­nė so­cio­po­li­ti­nė sis­te­ma „kve­pia“ taip pat, kaip „kve­pė­jo“ ko­mu­niz­mas, – baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai, apa­kin­ti „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro spin­de­sio, re­gis, ne­užuo­džia. Su­pran­tu, kad tai „kie­ti žo­džiai“. Su­pran­tu, kad daug kam jų sun­ku klau­sy­tis. Ga­liu su­pras­ti ku­ni­gą Sas­naus­ką, bu­vu­sį di­si­den­tą. Ma­no uos­lės tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie da­bar­ti­nę so­cio­po­li­ti­nę san­klo­dą jam ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­pa­ti­ki­ma. Bet ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius ir­gi bu­vo di­si­den­tas. Ir, sa­ky­čiau, nu­ken­tė­jo nuo bu­vu­sios so­cio­po­li­ti­nės san­tvar­kos daug dau­giau už Sas­naus­ką. Ta­čiau jis daug kri­tiš­kes­nis da­bar­čiai ir tie­siai sa­ko, kad kai kas jo­je sklei­džia la­bai pras­tą kva­pą. Pet­ras Mac­ke­la – vie­nas iš dis­ku­si­jos ap­ta­ria­ma te­ma „Ber­nar­di­nuo­se“ da­ly­vių – Sas­naus­ką pa­va­di­no „bu­vu­siu di­si­den­tu“. Pa­sa­kė, kad ger­bia jį (aš taip pat). Ir pri­dū­rė – „de­ja, bu­vu­sį“. La­bai pra­smin­gas „de­ja“ ir la­bai pra­smin­gas bū­ta­sis lai­kas. Nes krikš­čio­nis ne­ga­li liau­tis bū­ti di­si­den­tu. Ypač da­bar­ti­niais lai­kais, ku­rie yra an­ti­kris­ti­nės ci­vi­li­za­ci­jos – ši­to Cha­me­le­o­no – ema­na­ci­jų ir pa­vi­da­lų kai­tos lai­kai. Ir vi­sai ne­svar­bu, kaip jis, tas Cha­me­le­o­nas, sa­ve ti­tu­luo­ja – „ko­mu­niz­mu“, „li­be­ra­liz­mu“. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu kar­tą Kau­no Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je gir­dė­to pa­moks­lo žo­džių: „Jei­gu jums ge­ra gy­ven­ti šia­me pa­sau­ly­je – jūs blo­gi krikš­čio­nys.“ Ke­le­tą se­kun­džių po šių žo­džių sto­ju­sios ty­los me­tu ger­te gė­riau ap­link vieš­pa­taujantį ne­jau­ku­mą. „Kie­ti jo žo­džiai, kas ga­li jų klau­sy­tis!“ (Jn 6, 60) Bet taip ir tu­ri bū­ti. To­kie ir tu­ri bū­ti pa­moks­lai. O tiems, ku­rie šian­dien sa­ko: „Vieš­pa­tie, ge­ra mums čia bū­ti!“ – ver­tė­tų pa­ty­ri­nė­ti, ko­kiam vieš­pa­čiui mel­džia­si.

Kiek­vie­nas iš mū­sų dau­gy­bę kar­tų esa­me iš­nie­ki­nę Vieš­pa­ties at­vaiz­dą. Sa­vo sie­lo­je. Kai da­rė­me nuo­dė­mę. Vis dėl­to yra dar du klau­si­mai. Ar ga­vo­me už tai pi­ni­gų? Ir ar ta­po­me žy­mes­ni?

Komentarai / 3

  1. kertukas.

    Taip, užsisklęskime dogmose ir kanonuose. Liks bažnyčioje tik tokie būreliai prijaučiančiųjų, kiek jų susirinko piketuoti prie Castelluci durų. Ryžtingai nutarusių jų nepraverti, bet tiksliai žinančių, kas ten BLOGO rodoma.

    Tik liberalios nuostatos gali būti tikėjimo stiprinimas XXI amžiuje. Kitaip vystysis nykimo tendencijos…

  2. kertukas.

    Pridedu:

    Iš literatūrologės, teatrologės, profesorės Irenos Veisaitės ( pirmoji Lietuvos pilietė apdovanota garsaus Vokietijos rašytojo, humanisto Goethe’s medaliu) interviu:

    - Kokį Lietuvos įvykį išskirtumėte kaip labiausiai netolerantišką?

    - Mane sukrėtė tai, kas ką tik vyko Lietuvoje su italo režisieriaus Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Spektaklio dvasia absoliučiai kitokia negu buvo spektaklio kritikų nupasakojama. Niekas išmatomis spektaklyje nesimėto, niekas iš Dievo atvaizdo nesityčioja. Išvada viena – buvo sumanipuliuota dalies visuomenės jausmais. Protestavę jauni ateitininkai sakė: „Mes viską apie spektaklį žinome iš interneto, jo žiūrėti neisime. Mes jį smerkiame“. Jie neklausė jokių argumentų, jie nieko negirdėjo. Tačiau Tikėjimo žodžio vyresnysis pastorius Dr. Giedrius Saulytis, kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas ir Bernardinų bažnyčios klebonas kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, lankęsi spektaklyje, kitaip jį įvertino. Kunigas J. Sasnauskas pasakė, kad „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas“. Jis skatino dialogą, o ne aklą boikotą ar draudimą. Kunigas A. Peškaitis prisipažino, kad nėra matęs „geresnio krikščioniško teatro“. Dr. G. Saulytis rašė: „Kultūriniai tekstai visų pirma turi būti perskaityti, suprasti ir tik po to interpretuojami. Išankstinės radikalios nuomonės piršimas traktuojant sceninį kūrinį kaip profanaciją, menkina individo laisvę ir trukdo sąmoningai susiformuoti savo nuomonę“. Teiginys, kad spektaklis „užgauna tikinčiųjų jausmus“ buvo dirbtinai išpūstas. Ir žmonės tuo patikėjo. Religinis fanatizmas yra tiek pat pavojingas, kaip ir bet koks kitas fanatizmas. O tolerancija – tai pastangos suprasti kitą. Mano mamytė kadaise sakė: „Jeigu su kuo nors nesutinki, pagalvok, gal dėl to pats esi kaltas“. Reikia viską pamatyti savomis akimis, pamatyti, kokiame kontekste mėtomos granatos į Dievo paveikslą ir kokia yra to pasekmė. Nieko negalima aklai tvirtinti, tai labai pavojinga. Man pasirodė grėsminga, kad tie jauni ateitininkai jautėsi laimingi, tiesiog didvyriai kovodami su spektakliu, kurio nematė.

    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/iveisaite-religinis-fanatizmas-tiek-pat-pavojingas-kaip-ir-bet-koks-kitas-fanatizmas.d?id=59840327

  3. suomis.

    Taipogi puikus straipsnis, tik autorius galėtų paimti platesnį spektrą. O konkrečiai, kur šiame paveiksle įsikomponuoja Putinas su VISA kompanija.
    Ir dar. Tikrai būtų įdomu išgirsti diskusiją autoriaus su Jonu Trinkūnu ir Jonu Vaiškūnu. Manau, kad viskas būtų dar sudėtingiau, bet įdomiau.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.