My­lė­ti pro­vin­ci­ją

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Nuo Už­kal­nio nu­dė­vė­to žo­džio „pro­vin­cia­lu­mas“ esu jau daug kar­tų at­si­žeg­no­ju­si; kaip sa­ko žo­dy­ni­nin­kai, apei­nu lanks­tu. Ta­čiau per ra­di­ją (lyg ir „Li­te­ra­tū­ros aki­ra­čius“?) nu­gir­dau, kad Miło­szas Vil­nių my­lė­jo kaip tik už pro­vin­cia­lu­mą, my­lė­da­mas ir pa­tį reiš­ki­nį. Su­si­mąs­čiau. Jei tu­rė­čiau ka­pi­ta­lo, ap­skri­tai gy­ven­čiau ag­ra­ri­nė­je pro­vin­ci­jo­je, gei­dau­ti­na – Su­val­ki­jo­je. Su­val­kie­čių mąs­ty­mas (ele­men­ta­rus tau­pu­mas na­mų apy­vo­kos sri­ty­je) ga­lė­tų bū­ti be­veik ide­a­liai eko­lo­giš­kas. Ta­čiau ko­ją vis pa­ki­ša troš­ki­mas, o gal ir įsi­se­nė­jęs įpro­tis pui­kuo­tis ma­te­ria­li­niais pa­sie­ki­mais. Daž­niau­siai tai pa­si­reiš­kia po­il­sia­vie­tė­se, gat­vė­je, vie­šo­sio­se erd­vė­se – ten, kur šiukš­li­ni­mo ma­to­mu­mas rep­re­zen­tuo­ja šiukš­lių kaip tu­rė­to­ją, var­to­ti įga­lų pra­tur­tė­lį, te­ri­to­ri­jos žen­klin­to­ją. Kal­bai ga­lio­ja tie pa­tys dės­niai.

My­lė­ti pro­vin­ci­ją sun­ku. Vi­sa­da ži­nai, kad tri­nie­si tarp pras­čio­kų (net jei jie ge­rai su­si­pa­ži­nę su No­be­lio premijos lau­reatų kū­ry­ba ir ski­ria pre­des­ti­na­ci­ją nuo kau­za­liz­mo). Tai nuo­lat kar­to­ja­ma: pra­stuo­se dien­raš­čiuo­se, po­kal­biuo­se, feis­bu­ke. Pa­na­šiai kaip mi­tas apie lie­tu­vį, ku­ris lai­min­giau­sias ta­da, kai kai­my­no tvar­tas de­ga (nors nė vie­no to­kio tik­ro­vė­je ne­su nei ma­čiu­si, nei gir­dė­ju­si). Ka­la­ma į gal­vą, kol įka­la­ma. Ide­a­li­zuo­ja­mi ba­na­lūs did­mies­čiai, ma­čis­tiš­kai gro­ži­ma­si Pa­ry­žiaus tar­nau­to­jo­mis (nors dau­ge­liui at­gra­sus jų pri­va­lo­ma­sis, Bir­mos žie­dus ant kak­lo kaž­kuo pri­me­nan­tis sek­su­a­lu­mas). O gal gro­ži­ma­si vi­sai ne jo­mis, bet jų ne­pa­sie­kia­my­be, ne­ven­giant ir am­bi­ci­jos „ži­no­ti“ apie gy­ve­na­mo­sios pe­ri­fe­ri­jos nie­kin­gu­mą ir pa­sau­lio cen­trų ide­a­ly­bę. Kas bus, jei ap­si­gy­ven­si va­di­na­ma­ja­me pa­sau­lio cen­tre, im­si tai­syk­lin­gai reng­tis ir tai­syk­lin­gai val­gy­ti? Stai­ga tap­si lais­vas nuo emo­ci­nių spra­gų? Įgy­si ga­lios lai­ką leis­ti au­ten­tiš­kiau už Si­bi­ro ša­ma­ną?

Rin­ki­mams, prie­šin­gai nei anks­tes­niais kar­tais, ski­riu ne­ma­žai lai­ko. Kas­dien, lyg ruoš­čiau pa­mo­kas, klau­sau­si tų pa­si­bai­sė­ti­nų ple­pa­lų per TV. Įsi­vaiz­duo­ju, kaž­ką pa­na­šaus gir­di psi­cho­te­ra­peu­tai, kai pa­cien­tai at­sklei­džia jiems sa­vo fan­taz­mus ar sap­nus. Nu­si­pir­kau spe­cia­lų par­ti­jas pri­sta­tan­tį „Vei­do“ nu­me­rį, ku­ria­me ke­li pus­la­piai pa­skir­ti ir kul­tū­rai. Lau­ry­nas Kat­kus pa­mi­ni, kad sil­pniau­sia mū­sų li­te­ra­tū­ros gran­dis yra sklai­da, o An­drius Ja­ku­čiū­nas smū­giuo­ja dar ra­di­ka­liau: „Ra­šy­to­jo mi­si­ja – pa­teik­ti ko­ky­biš­ką li­te­ra­tū­ros pro­duk­tą. Jo vaid­muo, ma­no įsi­vaiz­da­vi­mu, tuo ir bai­gia­si. Kaž­kur sa­vo kny­gas neš­ti, kaž­kam bruk­ti – ne­be jo rei­ka­las. Ne­ga­li­me bū­ti vi­sų ga­lų spe­cia­lis­tai, be­si­rū­pi­nan­tys dar ir li­te­ra­tū­ros sklai­da.“ Be­je, jei jau pra­bil­ta apie tą sklai­dą – ne­se­niai per BTV ma­čiau lai­dą „Sko­nio rei­ka­las“ su Aud­ro­ne Ur­bo­nai­te ir Il­ze But­ku­te (po jos, kiek su­pra­tau, žiū­ro­vai tu­rė­jo ma­siš­kai pul­ti pirk­ti jų kny­gų). Už­kliu­vo Il­zės pa­nie­ka „po­ečių su pa­ku­li­niais si­jo­nais“ ste­re­o­ti­pui – pri­mi­nė ar ne 1993-iai­siais SEL įra­šy­tą „Bo­he­mą“, skli­di­ną ne­apy­kan­tos ir pra­kei­ki­mų: „Pa­si­žė­kit ati­džiai į bo­he­mos mo­te­rį / de­gra­da­vu­si ir nuo re­a­ly­bės at­šo­ku­si / il­gu si­jo­nu ir vy­riš­kais ba­tais / kar­to­jan­ti pa­sto­viai lo­ty­niš­kas ci­ta­tas.“ Be­je, ne­tru­kus, kai į ete­rį bu­vo pa­leis­tas šis Čiur­lion­kės auk­lė­ti­nius ap­dai­nuo­jan­tis for­sų him­nas, glos­tan­tis šir­dis ne­bo­he­miš­kiems ba­le­to šo­kė­jams, ant val­gyk­los sie­nos at­si­ra­do ryž­tin­gas už­ra­šas FUCK SEL. Ir ką, pa­tin­ka man po­etės su pa­ku­li­niais (megz­tais, ašu­ti­niais, dil­gė­li­niais ir pan.) si­jo­nais. Bent ke­lias to­kias pa­žįs­tu – jos nuo­sta­bios. Pa­tin­ka lie­tu­viš­kas Ja­ku­čiū­nas be ot­ku­tiū­ro ir eu­ro­pie­tiš­ka­sis Kat­kus su rie­du­čiais. My­liu aš juos vi­sus. Vie­niems Ve­ne­ci­ja, ki­tiems Vil­nius.

Lie­ka pro­vin­cia­lu­mui tar­si at­spa­rus lai­ko pra­lei­di­mo bū­das – pa­ro­dų lan­ky­mas. Juk pa­ro­dos – tai ne ab­sur­diš­ko­ji te­le­vi­zi­ja ir ne ko­kie ano­ni­mų pri­ke­ver­zo­ti laik­raš­čiai. Se­na­mies­čio me­ni­nin­kų ga­le­ri­jo­je vei­kė (jau bai­gė­si) pie­ši­nių ir gra­fi­kos pa­ro­da, skir­ta Kau­no me­no mo­kyk­los įkū­ri­mui. Svar­biau­sias jos įkū­rė­jas – Jus­ti­nas Vie­no­žins­kis; dar įdo­mes­ni na­ra­ty­vai apie jį. Ati­da­ry­mo me­tu vie­nas dai­li­nin­kas man pa­pa­sa­ko­jo, kaip Vie­no­žins­kis, ap­krau­tas mėš­lu ve­ži­me, trau­kė­si į Va­ka­rus. Jo se­suo, so­cial­de­mok­ra­tė Liu­da Pu­rė­nie­nė (Vie­no­žins­kai­tė), už po­li­ti­nę veik­lą sė­dė­ju­si ka­lė­ji­me, ver­ta me­ni­nės ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos. Tarp dar­bų – re­ti es­ki­zai iš pri­va­čių ko­lek­ci­jų, vie­na Kau­no dai­lės gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nė juos pa­va­di­no „Tuo pa­čiu brai­žu, ku­riuo ir mus mo­kė pieš­ti“. Net iš pir­mo žvilgs­nio pri­mi­ty­vo­ka Mar­cė Ka­ti­liū­tė su­ke­lia šil­tus ele­men­to­riaus pri­si­mi­ni­mus. Taip pat K. Sklė­riaus,  A. Var­no, V. K. Jo­ny­no, V. Pet­ra­vi­čiaus ir ki­tų pie­ši­niai bei gra­fi­kos lakš­tai.

Ais­tės Ki­sa­raus­kai­tės pa­ro­da „Aka­de­mi­jo­je“ (ir­gi jau pa­si­bai­gu­si, ta­čiau A. K. yra ir Ša­tė­nų ben­dra­au­to­rė, o me­nas juk ne­sens­ta) nu­ste­bi­no so­cio­lo­gi­niu as­pek­tu: prieš dvi­de­šimt­me­tį dai­lės mo­kyk­lo­se tvy­ro­jo ly­giai tas pats. Pa­me­nu, Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­čius vie­ną­kart su­sta­tė ke­dą su var­nos iš­kam­ša – gal dėl to, kad juo­da ko­re­liuo­tų su bal­ta? Skur­dus bu­vo ir Čiur­lion­kės rek­vi­zi­tas, na­tiur­mor­tų iš dar­žo­vių ar vai­sių nie­kas ne­bū­tų įpir­kęs, o gal to­kie na­tū­ra­lis­ti­niai pa­sta­ty­mai ap­skri­tai lai­ky­ti ro­man­tiz­mo at­gy­ve­no­mis. Kai rei­kė­da­vo pieš­ti, ne tiek ma­kab­riš­kai at­ro­dy­da­vo vi­sos tos nu­suk­tgal­vės lė­lės, kiek į dep­re­si­ją stū­mė tam­sios dra­pi­ruo­čių spal­vos, kaž­koks pur­vas ant kū­ne­lio plast­ma­sės, au­di­to­ri­jos ne­šva­ru­mai, ben­dra niū­ru­ma. Ais­tės eks­po­zi­ci­jo­je – ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas: fo­to­gra­fi­jo­se tie pa­sta­ty­mai at­ro­do la­bai ge­rai, ta­py­biš­kai, net­gi at­rak­ty­viai – su ma­lo­nu­mu ta­py­čiau rau­do­nas au­to­mo­bi­lio du­re­les. Ant ki­tos sie­nos – rė­me­lių, skir­tų ar­ti­mų­jų nuo­trau­koms įsi­rė­min­ti, ko­lek­ci­ja; pa­ti kvai­liau­sia, su idio­tiš­ko­mis šir­di­mis ir jau siū­lan­ti šei­mi­nės idi­lės pa­vyz­džius. Pa­ra­le­lė ne­at­si­tik­ti­nė: są­mo­nin­gų ki­čo ele­men­tų esa­ma ir Ais­tės pro­zo­je.

Na, ir „Ti­ta­ni­kas“. Iš Alek­san­dros Ja­cov­sky­tės pa­ro­dos žmo­nes man­da­giai iš­pra­šo bu­dė­to­jas: dir­bam li­gi šeš­tos (šis ges­tas daug ką sa­ko apie lan­ko­mu­mą). Dai­li­nin­kai nespal­vo­to­se nuotraukose – to­kie pat sti­lin­gi kaip ir šian­dien VDA val­gyk­lo­je. Vie­na­me lakš­te pa­ma­tau tą pa­čią mo­te­rį, ku­rią prieš die­ną ma­čiau per „Pa­no­ra­mą“ – ju­ve­ly­rė Bi­ru­tė Stul­gai­tė, jos pa­ro­da ir­gi čio­nai, ant­ra­me aukš­te. Net ke­li eks­po­na­tai – su ne­prok­la­ma­ty­via re­li­gi­ne di­men­si­ja. Man gra­žiau­sias si­dab­ro ant­kak­lis su rū­džių ap­skri­ti­mu, ku­ris vei­kiau­siai su­tru­pė­tų, už­ka­bin­tas ant kak­lo. Ne­nau­do­ja­mo, ne­prag­ma­tiš­ko gro­žio rū­šis. Kon­cep­tu­a­laus Gin­tauto Tri­ma­ko ne­su­pran­tu, nes ne­fo­tog­ra­fuo­ju. Re­gis, Ag­nės Na­ru­šy­tės mo­nog­ra­fi­jo­je esa­ma min­ties (ar bent užuo­mi­nos), kad keis­ta – po so­viet­me­čio, kai vis­ko tiek at­si­ra­do, nuo­bo­du­lio tik dar la­biau pa­gau­sė­jo. Ačiū ge­ra­jai „Pa­no­ra­mai“, as­ke­tiš­ka­sis au­to­rius pats sa­ve pa­aiš­ki­no: „Ne­terš­ti ap­lin­kos sa­vo vaiz­dais.“

Pa­bai­go­je ne­su­si­lai­ky­siu nepakalbėjusi apie spek­tak­lį, ku­rio per­for­ma­ty­vu­mą su­kū­rė kon­teks­tas – te­at­ra­liš­ki pro­tes­tuo­to­jai, pla­ka­tai, gies­mės, tri­spal­vės, pop­kor­nas, me­ta­lo de­tek­to­riai. Pa­kliū­ti į sa­lę – be­veik toks pats iš­šū­kis, kaip ir da­ly­vau­ti riau­šė­se prie Sei­mo (tu­rint gal­vo­je, kad vi­sa kas bu­vo fil­muo­ja­ma, fo­to­gra­fuo­ja­ma, skel­bia­ma so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, pa­gie­žin­gai ko­men­tuo­ja­ma ir t. t.). „Tai­kio­je“ ak­ci­jo­je veid­ro­di­niu prin­ci­pu pa­si­mė­ty­ta kiau­ši­niais (at­sa­ko­my­bę sa­vo tin­kla­raš­ty­je pri­si­ė­mė fa­šis­tuo­jan­tis vei­kė­jas Ju­lius Pan­ka, su krikš­čio­ny­be nei dar­bais, nei žo­džiais lyg ir ne­tu­rin­tis nie­ko ben­dro). Na, di­des­nės sėk­mės Cas­tel­luc­ci per­for­man­sui sun­ku ir lin­kė­ti. Re­gi­nys su­vie­ni­jo skir­tin­gus žiū­ro­vų seg­men­tus: tuos, ku­rie lai­ko sa­ve at­eis­tais, tuos, ku­rie lai­ko sa­ve krikš­čio­ni­mis, taip pat ir ag­nos­ti­kus su in­di­fe­ren­tais. Vis dėl­to aki­vaiz­du, kad tau­ta nė­ra ma­čiu­si nei Kor­šu­no­vo, nei Kieślow­skio. O jei ir ma­tė, tai ne­su­pra­to, nes jei­gu ati­džiai pa­žiū­rė­tų „Tė­ve mū­sų“ mal­dą iš 1994 m. pa­sta­ty­to „La­bas So­nia Nau­ji Me­tai“ (re­gis, yra in­ter­ne­te), gal ir pa­tir­tų ap­reiš­ki­mą, kad šian­dien jau ne­įma­no­ma ne­ba­na­liai kal­bė­ti apie tą pa­tį Cas­tel­luc­ci prie­mo­nė­mis; tie­siog dėl to, kad tai jau se­niai déjà vu. Tie­sa, nei tais, nei vė­les­niais lai­kais ne­bu­vo taip vul­ga­riai ma­ni­pu­liuo­ja­ma žo­džiais „švent­va­gys­tė“ ar­ba „pe­do­fi­li­ja“; lie­tu­viš­ka te­at­ro re­kla­ma, net kli­juo­ja­ma ant tro­lei­bu­sų, vis dar ne­pa­si­ve­ja „Res­pub­li­kos“ ar „Al­fa.lt“ ant­raš­čių sti­lis­ti­kos. Ta­čiau nu­ste­bi­no ki­ta: aud­rin­gi pub­li­kos plo­ji­mai šiaip jau vi­du­ti­niš­kam spek­tak­liui ir eg­zal­tuo­ti at­si­lie­pi­mai po jo. Va­di­na­si, apie krikš­čio­ny­bę (apie me­ną čia tur­būt ap­skri­tai ne­ver­ta kal­bė­ti) ne­bu­vo mąs­to­ma jo­kiais sa­va­ran­kiš­kais ap­link­ke­liais, kliau­ta­si tik pa­vir­šu­ti­niš­ku „ži­no­ji­mu“ apie re­li­gi­ją: tai, kas pa­ro­dy­ta, pub­li­kai ta­po nau­jie­na ir jų pa­čių (an­ti)re­li­gi­nės ta­pa­ty­bės pa­tvir­ti­ni­mu. To­dėl bi­jau, kad rin­ko­da­ros ap­gau­ti li­ko ne tik lie­tu­je mir­kę kar­na­va­liš­ki pro­tes­tuo­to­jai su sim­bo­li­niais ža­bų ry­šu­lė­liais į lau­žą (Pran­cū­zi­jo­je ši tra­di­cio­na­lis­ti­nė, kon­ser­va­ty­vi Baž­ny­čios da­lis jau se­niai tu­ri net at­ski­rą pa­va­di­ni­mą – in­teg­ris­tai), bet ir ka­tar­sį iš­gy­ve­nu­si pub­li­ka. At­ro­do, kad ti­kė­ji­mo for­mos ir jų re­flek­si­ja Lie­tu­vo­je iš­gy­ve­na sa­vi­mo­nės gi­mi­mo, gal­būt – re­li­gi­nės sa­vi­mo­nės są­jū­džio lai­kus. Tur­būt tu­rė­čiau džiaug­tis, ta­čiau su­lai­ko di­di, vi­sa per­smel­kian­ti nuo­sta­ba, kad tai ne­įvy­ko ko­kiais 1994-ai­siais, po tik­rai ge­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­lio.