Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės

PETRAS RAKŠTIKAS

Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va ir pra­kiu­ru­si ko­ji­nė. Ran­ko­je rez­gi­nė ir pi­ni­gi­nė. Pra­kiu­ru­si ko­ji­nė sle­pia­si kai­ria­ja­me ba­te, o ne­pra­kiu­ru­si šil­do ir puo­šia de­ši­nę pė­dą. Mo­te­ris žen­gia į ba­lą. Šla­pių ba­tų pėd­sa­kai sle­pia­si par­duo­tu­vė­je. Jiems dar ne­iš­džiū­vus, sau­si ba­tai kauk­ši iš par­duo­tu­vės, šo­ka per ba­lą. Šla­pi kai­rio­jo pėd­sa­kai šlu­buo­ja į laip­ti­nę, ku­rio­je ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va rez­gi­nė­je ir iš gal­vos iš­kri­tu­si pra­kiu­ru­si ko­ji­nė kai­ria­ja­me ba­te dings­ta už penk­to bu­to du­rų.

Žve­jys žiū­ri į van­de­nį, ste­bi sva­jin­gai liū­liuo­jan­čią plū­dę. Žu­vys žiū­ri į plū­dę, į slie­ką ant kab­liu­ko, viz­gi­na uo­de­gas ir vi­siš­kai nie­ko ne­vei­kia. Vi­dur­die­nis. Po­il­sio me­tas. Šeš­ta­die­nio ka­len­do­riaus la­pe­lis pri­myg­ti­nai rei­ka­lau­ja il­sė­tis. Eu­ro­pa gu­li že­mė­la­py­je. Jau­tis ko­jo­mis pla­ka Vi­dur­že­mio jū­ros van­de­nis ne­siek­da­mas be­ga­ly­bėn nu­grimz­du­sių is­to­ri­jų dug­no.

Kai my­li­mo­ji su­sto­jo po me­džiu, jo la­pai ėmė ty­liai šnabž­dė­tis. Vie­nas iš­rink­ta­sis at­sar­giai nu­vin­gu­ria­vo že­myn ir at­si­gu­lė ša­lia jos. My­li­mo­ji ty­lė­jo. Ta­da ki­tas nu­si­lei­do ant no­sies, dar ki­tas ant už­pa­ka­lio, o dar ir dar ki­ti vi­są nak­tį lei­do­si, gu­lė, lei­do­si, gu­lė ant jos, kol sau­lei pa­te­kė­jus at­ėjo vy­ras, nu­brau­kė la­pus, ati­da­ręs už­da­rė du­re­les ir pa­lei nu­pli­ku­sių me­džių ei­lę nu­va­žia­vo kaž­kur.

Mu­zi­ka sklin­da la­bai plo­nu lai­de­liu iš striu­kės ki­še­nės į au­sį, iš au­sies lei­džia­si že­myn į pil­vą, į kel­nes. Pil­kas ba­tas tap­si į ša­li­gat­vio ply­te­lę. Ply­te­lė ty­li. Kai pė­da pa­vargs­ta, ta­da ki­tas pil­kas bel­džia, kol at­burz­gia au­to­bu­sas. Abu pil­ki pa­kai­to­mis dau­žo au­to­bu­so grin­dis pa­gal mu­zi­kos tak­tą.

Nie­kas po va­kar ne­pa­si­kei­tė. Paukš­čiai čiul­ba, ma­ši­nos burz­gia, ba­lan­džiai ant sto­go ka­si­nė­ja­si pa­spar­nes, pen­si­nin­kė ant kie­mo pa­bė­rė ke­lias sau­jas tru­pi­nių. Vi­si so­tūs, vi­si bam­ba, nes sė­di be dar­bo, žiū­ri pro lan­gus į kie­mus, į gry­bus, uo­gas miš­ke, į te­le­vi­zo­rius. Snau­džian­čiam tė­vui ant gal­vos už­py­lęs alaus, vai­kas tvar­kin­gai at­si­sto­jo į kam­pą, dū­sau­ja, gok­čio­ja. Ry­tas.

Su­min­tas pri­si­mi­ni­mų ta­ke­lis dy­la at­min­ties pie­ši­nio la­bi­rin­tuo­se. Aki­mir­kos, ku­rių ne­pri­si­me­ni, šiam pa­sau­liui ne­be­pri­klau­so. Di­dži­ą­ją gy­ve­ni­mo da­lį ne­gy­ve­ni, esi mi­ręs, ne­pa­bu­dęs, o gal ir nė ne­sap­na­vęs.

Už­si­dė­ju­sios švie­sos nim­bus, šie­no kau­gės žiū­ri prieš sau­lę į na­mą, ku­ria­me snau­džia jas su­kro­vęs žmo­gus. Še­šė­lių ro­dyk­lės pie­vos sap­ne ty­liai ro­po­ja į ry­tus per­smeig­tos vi­dur­die­nio ša­kė­mis.

Gy­ve­ni­mu ne­pa­ten­kin­tas šuo ap­ga­di­no pra­ei­vio kel­nes, ga­vo ba­tu į dan­tis ir dar la­biau ne­pa­ten­kin­tas ar­šiai kiauk­si ly­dė­da­mas jį li­gi par­duo­tu­vės. Kai du­rys už­si­da­ro, lai­žo­si pra­skel­tą šu­niš­ką lū­pą, nu­rims­ta, šla­pi­na­si ant laip­te­lių, uos­to ir, už­mir­šęs ką tik įvy­ku­sį in­ci­den­tą, bi­dze­na ta­ke­liu už na­mo.

Jo­nas ei­na ke­liu pas Al­bi­ną, o ke­lias ei­na į Šau­kė­nus. Jo­nas ei­na žings­niais, o ke­lias ei­na met­rais ir ki­lo­met­rais. Jo­nui ei­nant, ei­na jam skir­tas lai­kas. Ties san­kry­ža Šau­kė­nai–Bu­biai–Luo­kė Jo­nas su­sto­ja ir rū­ko, žiū­ri į ke­lią, ku­ris da­li­ja­si į tris, vi­si trys ei­na į skir­tin­gas pu­ses. Pa­rū­kęs Jo­nas ve­ja­si ke­lią, ku­ris ei­na pas Al­bi­ną. Be­si­sve­čiuo­jant pas drau­gą pra­ei­na pus­die­nis ir Jo­nas grįž­ta ke­liu Al­bi­nas–Na­mai, bet ei­ti prieš ke­lią, ku­ris ei­na į Šau­kė­nus, la­bai sun­ku, to­dėl Jo­nas ne ei­na, o šliau­žia ir pa­var­gęs at­si­gu­la pail­sė­ti ant ei­nan­čio į Šau­kė­nus ke­lio pa­kraš­čio.

Lėkš­tės ant sta­lo. Alie­ju­je plau­ko sil­kės, grie­ti­nė­je – miš­rai­nė, tau­kų eže­rė­ly­je ka­la­ku­tas ro­do obuo­lių pri­kimš­tus vi­du­rius, at­šil­dy­tos braš­kės su cuk­ru­mi ge­rai len­da į skran­dį. Te­le­vi­zo­riu­je lie­si tam­sia­o­džiai krai­po už­pa­ka­lius, skės­čio­ja ran­ko­mis ir ty­liai žiop­čio­ja. Iš­gė­rę aguo­nų pie­no klau­so­si gy­vū­nė­lių kal­bų. Kal­bos be iš­im­ties apie vis­ką. Ban­kams plėš­ti tin­ka ir su­plė­šy­tos pėd­kel­nės.

Mo­te­ris įjun­gė ra­di­ją, iš­klau­sė Obe­lių alie­jaus, Kre­ke­na­vos deš­ros, „Pam­pers“ ir par­ti­jos Nr. 7 re­kla­mas, iš­klau­sė orų prog­no­zę, pa­žiū­rė­ju­si pro lan­gą, įsi­ti­ki­no, kad ji tei­sin­ga, pri­kė­lė iš mie­go duk­rą ir nu­ė­jo vir­tu­vėn kep­ti bly­nų su dvie­jų šim­tų mi­nu­čių ži­nių ir uo­gie­nės įda­ru.

Ly­riš­kai pa­krei­pęs gal­vą į kai­rę ar­ba į de­ši­nę žiū­ri į pa­sau­lį ir, vi­sur kai­šio­da­mas sa­vo il­gą no­sį, au­džia ei­lė­raš­čių tin­klus, nes ra­šy­ti ne­mo­ka. Jam pri­klau­so 35 hek­ta­rai že­mės ir miš­ko nuo Ve­li­kuš­kių–Du­se­tų ke­lio į va­ka­rus. Kiem­sar­giu Bar­tą va­din­ti bū­tų ne­tei­sin­ga. Tie­siog ūki­nin­kas be pa­žy­mė­ji­mo. Ge­ru­tis. Gu­li ant ežiu­ku nu­kirp­to kie­mo, ste­bi ka­ti­ną, ku­rio vie­na pu­sė su sta­čio­mis au­si­mis, žvit­rio­mis aki­mis iš­lin­du­si iš jaz­mi­no pa­krū­mės liu­di­ja krū­me be­si­rai­tan­čią uo­de­gą ir dvi bal­tas ko­jas. Ko­jos tir­ta, pri­tu­pia ir iš­šau­na kū­ną virš žo­ly­no. Laum­žir­gis su­ka į kai­rę nuo iš­kvė­pin­tų, orą rai­žan­čių na­gų ir mik­liai bir­bia to­lyn, neš­da­mas ka­ti­no kri­ti­mo ant že­mės pa­veiks­lą į de­be­sų mu­zie­jų. Šuo už­mer­kia akis. Ka­ti­nas krai­po uo­de­gą ir žiū­ri į dan­gų. Gra­žu.

Vai­kys­tė­je Au­gis klau­si­nė­jo mo­ti­nos, ko­dėl jo krau­jas mė­ly­nas. Mo­ti­na iš­min­tin­gai šyp­so­jo­si ir ty­lė­jo. Švęs­da­mas sa­vo ke­tu­rias­de­šimt­me­tį, prie vai­šių sta­lo ben­dra­vo su at­ei­viais. Šie aro­gan­tiš­ki pa­si­tai­kė, tad pro­fi­lak­tiš­kai vie­nam jų tren­kė į no­sį ir su­ži­no­jo, ko­dėl jo krau­jas mė­ly­nas.

Pa­tri­ci­jus ka­la, lanks­to, dė­lio­ja, sta­to, dau­žo, griau­na, per­dė­lio­ja, su­ki­nė­ja, ste­bi­si, šū­kau­ja, šo­ki­nė­ja, ro­po­ja, pa­var­gęs ra­gau­ja šo­ko­la­do, ar­ba­tos, gy­ve­na lais­vo žmo­gaus gy­ve­ni­mą, iš­sky­rus tas va­lan­das, kai jį sa­vo ka­ra­lys­tėn pa­si­i­ma mie­gas. Tuo­met pū­kuo­tų meš­kų, plas­ti­ki­nių ka­ti­nė­lių, šu­niu­kų, žvė­re­lių pri­žiū­ri­mi lėk­tu­vai ir tan­kai sau­go jo sap­nus, o paukš­tis už lan­go me­dy­je ap­dai­nuo­ja nu­veik­tus dar­bus.

Lau­ke prie vieš­ke­lio kaž­kas pa­li­ko pa­ne­lę su mė­ly­na suk­ne­le, su nuo­sta­ba bal­tai nu­da­žy­ta­me vei­de, su iš­skės­to­mis ran­ko­mis, su plas­ti­ki­nių gė­lių puokš­te­le, kad nie­ka­da ne­si­baig­tų žy­dė­ji­mas kop­ly­tė­lė­je, ties ku­ria re­tai kas su­sto­ja, tik spal­vo­ti dru­giai te­ap­lan­ko.

Tarp stam­bių Tve­rų baž­ny­čios ak­me­nų be­to­no upe­liais ma­žie­ji plau­kia su mu­sė­mis, skruz­dė­mis į šeš­ta­die­nio ry­to mi­šias, kvie­čia­mi var­pi­nė­je pra­kai­tuo­jan­čio zak­ris­ti­jo­no. Vė­jas miš­ke ir kle­vuo­se prie baž­ny­čios šnypš­čia vie­no­dai. Viš­tos skir­tin­gai ku­da­kuo­ja prieš kiau­ši­nio pa­dė­ji­mą ir po jo. Kiaul­pie­nės au­ga tarp šven­to­riaus ak­me­nų ir pau­py­je, tik pau­py­je jų nie­kas ne­rau­na. Ak­me­nų vei­dai la­bai se­ni ir ne­si­kei­čia. Žmo­nės juos ste­bi, dė­lio­ja, čiu­pi­nė­da­mi pa­sens­ta, nu­mirš­ta ir pa­lie­ka šiuos dar­bus ki­tiems. Jau ma­žai li­ko tvo­roms tin­ka­mų ak­me­nų, tik smul­kie­ji vis dar kliū­va po ko­jo­mis ir ga­di­na žem­dir­bių ag­re­ga­tus.

Bal­tai pa­da­žy­ti me­di­niai šven­tie­ji skės­čio­ja ran­ko­mis virš rau­do­nų ply­tų var­tų prieš gel­to­ną baž­ny­čią su juo­du kry­žiu­mi vir­šu­je, įsmi­gu­siu į pil­kų de­be­sų slėg­tai­nį. Mė­ly­na uni­for­ma pa­si­puo­šęs gais­ri­nin­kas nuo­bo­džiau­da­mas rū­ko ne­si­bai­gian­tį ci­ga­re­čių pa­ke­lį, už­kė­lęs ko­ją ant ko­jos, aki­mis se­ka penk­tą kar­tą per pus­va­lan­dį apie par­duo­tu­vę su­kan­tį ke­tur­ra­tį ir pe­ri­odiš­kai spjau­dy­da­mas sei­lė­mis nu­taš­ko apie sa­ve sau­gos ra­tą. Nie­kas ne­de­ga, nie­kas ne­skęs­ta, nė­ra ko gel­bė­ti šeš­ta­die­nio po­pie­tę. Braš­kių ir vyš­nių per­si­val­gęs vai­kas pats ra­do pa­gal­bą lau­ko tu­a­le­te ir, pro du­rų ply­šį skai­čiuo­da­mas ma­ši­nas prie baž­ny­čios, vi­du­riuo­ja. Vi­si kaž­ką spau­do: ci­ga­re­tę, tu­a­le­ti­nį po­pie­rių, tau­rę, te­le­fo­no myg­tu­kus, du­rų ran­ke­nas, spuo­gus, šaukš­tus, kla­via­tū­ras. Var­niuo­se jo­kių var­nų ne­pa­ste­bė­jau, o vie­ti­niai dau­giau dai­ro­si į mer­gas trum­pais si­jo­nais, il­go­mis ko­jo­mis ir blaks­tie­no­mis. Ke­tur­ra­čiu ra­tus gar­siai su­kan­tis vi­siems se­niai jau pa­bo­do, o jam ra­tai pa­tin­ka iš pa­šau­ki­mo, bet vis vien jis šian­dien jau ryš­kiai pa­dau­gi­no. Vie­ti­nis ūki­nin­kas su ža­liais ba­tais brū­ži­na ša­li­gat­vio ply­te­les. Ant juo­dos jo pa­lai­di­nės už­ra­šas „Sho­pen art“. Kram­to­mo­sios gu­mos sar­ko­fa­ge pa­slė­pęs nuo­rū­ką, vai­kas ją pri­kli­juo­ja po suo­lu at­ei­nan­čioms kar­toms.

Dan­gaus pie­vų šie­ną su­grė­bęs į kups­tus, vė­jas pa­var­gęs sū­puo­ja­si me­džio vir­šū­nė­je. Si­dab­ri­nia­me ma­rių pa­dėk­le dan­gus, šven­drių šluo­te­lė, pu­šų ža­lu­my­nai, kvark­sin­čios an­tys ir juo­da­kak­lė žą­sis fil­muo­ja­si su vo­kie­čių po­re­le at­mi­ni­mui. To­kia va­ka­rie­nė Juod­kran­tė­je.

Penk­tos ry­to va­lan­dos kai­my­nas stip­riai ma­sa­žuo­ja ra­di­jo im­tu­vo gar­so re­gu­lia­to­rių. Verks­min­gas įsi­my­lė­jė­lio vo­ka­las ai­ma­nuo­da­mas iš pir­mo aukš­to ro­po­ja bal­ko­nais aukš­tyn, iš sap­nų pin­klių va­duo­ja kai­my­nus, ne­ma­to­mu sky­du at­mu­ši­nė­ja į pra­vi­rą vir­tu­vės lan­gą le­kian­čius pra­keiks­mus, šle­pe­tes, ak­me­nis, timp­čio­ja ke­tu­rių pen­kia­aukš­čių mie­ga­lių ner­vus. Po ke­lio­li­kos mi­nu­čių pail­sęs už­snūs­ta su ci­ga­re­te ran­ko­je, klyk­da­mas pa­šo­ka, ki­ša nu­de­gin­tą pirš­tą į stik­li­nę su alu­mi ir traiš­ka­no­to­mis aki­mis ste­bi tarp alaus bur­bu­liu­kų pamps­tan­čią pūs­lę. Šei­mos gy­dy­to­ja už tri­jų va­lan­dų iš­ra­šys jam ne­dar­bin­gu­mo la­pe­lį.

Krep­šy­je tarp du­rų ka­ban­tis ma­žy­lis šyp­so­si, ste­bi bro­lį, sei­lė­ja plas­ti­ki­nį pis­to­le­tą. Dar ne­pa­jė­gia nu­spaus­ti gai­du­ko. Bro­lio pie­ši­ny­je ne­baig­ta spal­vin­ti viš­ta Bi­ru­tė pe­šio­ja sa­vo juo­dą ir bal­tą uo­de­gą, ne­iš­len­da iš li­ni­jų pin­klių, rai­to­si, vai­po­si, ne­at­si­mer­kia, ne­žiū­ri į bro­lį, to­dėl jis tri­na, tri­na ir ty­liai dū­sau­da­mas gau­do žais­min­gą, vik­rią Bi­ru­tę.

Bal­ko­ne su alu­mi, tam­so­je su ci­ga­re­tė­mis, ty­lo­je dis­ku­tuo­ja apie gy­ve­ni­mo ver­ty­bes. Pen­kia­rai­džiai dvi­skie­me­niai keiks­ma­žo­džiai įžū­liai šo­ki­nė­ja į nak­čiai pra­ver­tus bal­ko­nus ir lan­gus.

Upe plau­kia žu­vys, an­tys, la­pai, mau­duo­lė, me­džiai ir de­be­sys. Tarp de­be­sų skren­da žu­vys, an­tys, la­pai, me­džiai ir mau­duo­lė. Upės kir­mi­nas rai­to­si per Že­mai­ti­ją ir, įlin­dęs į Lat­vi­ją, šiek tiek at­skie­džia sū­rius Bal­ti­jos van­de­nis. Iš­li­pu­si ant kran­to mau­duo­lė pa­si­žiū­ri, ar to­li nu­plau­kė, ir iš nuo­sta­bos su­ak­me­nė­ja. Daug tu­ris­tų gy­rė­si tai ma­tę Ko­pen­ha­go­je.

Ge­gu­žės tris­de­šim­tos die­nos ka­len­do­riaus la­pe­lis pa­puoš­tas šal­nos or­na­men­tais ir iš­mar­gin­tas lakš­tin­ga­lų kal­bos rai­dė­mis. Tarp eg­lių įmes­tas į mė­ly­ną tven­ki­nio guo­lį, ant ban­gų sū­puo­ja­si nu­čiulp­tas pa­va­sa­rio del­čios le­di­nu­kas.

Pas­ku­ti­niai ma­no už­ra­šy­ti tė­vo žo­džiai li­go­ni­nė­je 2004-05-02: „No­riu nu­mir­ti. Pa­lai­dok ma­ne už tuos 2000 Lt. Už Adam­kų ne­bal­suok. Ka­da at­va­žiuo­si? Ar tu gy­va esi, ar nu­mi­rei? Va­žiuok į Tel­šius. Tai kur esi? Barš­čių yra puo­de.“