Rak­tas

AU­GUS­TAS SI­REI­KIS

Su­vo­ki­mas ap­ima taip stai­giai, kad no­ri­si nu­si­rau­ti gal­vą. Del­nais tren­kiu sau per akis, lyg pri­siū­ti pirš­tai pri­lip­do juos prie vei­do ir bi­jau at­si­merk­ti. Su­vo­ki­mas ap­ima taip stai­giai, kad šon­kau­liai ima keis­tis vie­nas su ki­tu, o kū­nas dre­bė­ti, it vir­tų. Pa­žvel­giu į veid­ro­dį ir ma­ža mei­lė ten mie­ga jau­kiai įsi­ran­giu­si it vo­ve­rė me­džio dre­vėj. Švel­niai už­mer­ku­si akis, su­len­ku­si ko­jas ir pri­glau­du­si jas prie krū­ti­nės, lė­tai pa­ju­di­na gal­vą šie­nais ne plau­kais trin­da­ma­si į dre­vės šo­nus. Raus­va jos oda glos­to ma­ne, plė­šo į skir­tin­gas pu­ses ir lai­ko vie­noj vie­toj. Ap­ima taip stai­giai, kad su­vo­ki, jog gu­lė­jo ten jau se­niai.

Kai iš­ei­nu ste­bė­ti ir bū­ti ste­bi­mas, to­kia pa­jau­ta pra­nyks­ta. Ret­kar­čiais ap­ima mei­lė žmo­gui ap­skri­tai, bet ją te­ga­liu va­dint įkvė­pi­mu. Ei­nu Šiau­lių gat­vėm, ge­riau­sia – ly­jant lie­tui. Ne per stip­riam, kad plaiks­ty­tų ma­no sku­du­rus į šo­nus, ir ne per sil­pnam, kad er­zin­tų glež­nom ada­tė­lėm. Skė­tį lai­kan­čios ran­kos tu­ri jaus­ti pa­si­prie­ši­ni­mą, iš lė­to jos tirps­ta, ap­ima ma­lo­nus jaus­mas, lyg jas žnai­by­tų il­gi mo­te­riš­ki na­gai. Vos gir­di­mai plyš­ta van­dens la­šai ba­lų pa­vir­šiu­je. Ba­tų nosys nu­si­da­žo tam­ses­ne spal­va, ima šal­ti pirš­tų ga­lai ir tuo­met pro ša­lį va­žiuo­jan­čios ma­ši­nos virs­ta ta ūže­sio sie­na, ku­ri už­da­ro ma­ne nuo bui­ties ir re­a­ly­bės. Už jos gar­sai ir vaiz­dai su­si­mai­šo į abst­rak­ci­jų miš­kus ir taip vel­niš­kai ati­tols­ta, kad įkvė­pi­mas pra­ran­da kon­kre­ty­bę.

Ar jau­čiu ką nors tik­rą tuo­met? Ar mąs­tau ką nors re­a­laus? Ap­ima abe­jo­nė, ar jau­se­na ga­li vir­šy­ti nuo­jau­tos ri­bas. Vos ke­lioms mi­nu­tėms iš­moks­tu pa­si­ten­kin­ti vien nuo­jau­ta, gy­ven­ti vien nuo­jau­ta ir lik­ti so­tus vien nuo­jau­ta. Nuo­jau­ta, kad yra kaž­kas dau­giau nei abst­rak­ci­jų miš­kas to­li prie ho­ri­zon­to ir aš prie to pri­ar­tė­jau. Tai ne­įgaus jo­kios for­mos ir ne­taps kū­ri­niu, aš nie­kam apie tai ne­pa­pa­sa­ko­siu ir ap­skri­tai po­ryt už­mir­šiu, bet nuo­jau­ta, kad kaž­kas da­bar pil­do ma­no kū­ną taip, lyg ver­dan­tį auk­są, ku­ris ga­ruo­ja, pil­tų į stik­li­nę va­zą, ta nuo­jau­ta dar kol kas bū­na.

Ir taip žy­giuo­ju die­na iš die­nos tarp pa­sta­tų, sie­nų, moks­lo ir me­no ša­kų. Kar­tais nuo­jau­tai skam­bi­nu te­le­fo­nu, bet ji pa­lie­ka tik at­sa­kik­lį. Aš ten įra­ši­nė­ju il­gas ži­nu­tes, ku­rias ma­no mo­ky­to­jai ir drau­gai va­di­na ei­lė­raš­čiais, esė, kū­ri­niais ar tik teks­tais, bet nuo­jau­ta jų nie­kad ne­klau­so. Net jei ir klau­so, at­skam­bi­na tik pa­ti to pa­no­rė­jusi. Kaip ir mo­ters jos ne­su­pai­sy­si, bet kaip mo­ters jos ne­my­lė­si.

Gal­būt to­dėl, kiek že­miš­ku­mo iš­si­il­gu­siam, man pa­tin­ka klau­sy­tis laiš­kų. An­drius Bia­lob­žes­kis Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­joj skai­tė Ma­čer­nio ei­les, vi­zi­jas ir laiš­kus. Lyg kas tą die­viš­ką po­eto sie­lą nu­ka­bin­tų nuo sim­bo­lių bei me­ta­fo­rų dan­gaus ir leis­tų ba­sai laks­ty­ti va­sa­rą kie­me. Laiš­kuo­se jis lais­vas, pa­pras­tas, vis dar bars­tan­tis auk­so dul­kes ant žo­džių, ta­čiau ne­skie­džian­tis krau­ju ir pra­kai­tu ra­ša­lo. Ma­lo­nu iš­girs­ti bal­su jo laiš­kus, nes jie skir­ti žmo­nėms. Ne man ir ne lie­tin­gai spa­lio die­nai, bet kaž­kam kon­kre­čiam. Taip iš­mo­nę pa­kei­čia at­vi­ru­mas, o sim­bo­li­ką nuo­šir­du­mas. Trum­pam lyg pa­ti­kė­čiau, kad iš tik­rų­jų gir­džiu, pro rak­to sky­lu­tę ste­biu, kaip nu­var­gu­siu vei­du jis skun­džia­si kū­rė­jo sa­vo vi­duj plie­kia­mas, dva­si­nių ver­ty­bių sun­kia­mas ir ki­taip kan­ki­na­mas. Lyg trum­pam pa­ti­kė­čiau, kad gir­džiu, pa­dėt ne­ga­liu, bet ga­liu jį su­prast.

Ir tuo­met ap­ima min­tys: o kas, jei tuo­met jau kas ki­tas ma­to ma­ne lyg trum­pam. Lyg pro rak­to sky­lu­tę pa­ste­bi vai­ki­ną ža­liais marš­ki­niais ir ža­liom kel­nėm, sė­din­tį ant me­di­nės kė­dės ir sta­tan­tį sie­nas be ran­kų. Už ku­rių tik abst­rak­ci­jų miš­kas. Ar ma­ty­ti tuo­met kas re­a­laus ma­no žvilgs­ny, kas tik­ro ma­no žo­džiuos, ku­rių ne­gir­dėt?

Aš var­di­nau, ką my­liu, bet tik mei­lės pa­so­din­tą vai­ką ma­tau veid­ro­dy. Dre­vės pa­jau­ta ma­ne ver­čia me­džiu, su­džiū­vu­siu, net ne­la­po­tu. Ta­čiau tarp raukš­lė­tos ir duo­bė­tos odos, ku­ri su­skel­dė­ju­si ga­ba­lais, tarp ke­lių įlin­ki­ų, tarp juo­dų tru­pi­nių ir žiups­ne­lio že­mių gu­li ji. Raus­va. Aš my­liu ir laiš­kus, ir lie­tų, ir nuo­jau­tą, ir net abst­rak­ci­jų miš­ką, bet yra jaus­mas, kai ji ma­ne nu­gin­kluo­ja. Čia es­ti liū­de­sio ir sil­pnu­mo, daug be­jė­giš­ku­mo, kar­tais net no­ro pa­si­duot. Ab­sur­do. Ta­čiau sil­pną ma­ne jos švel­nūs šie­nai ne plau­kai pa­ke­lia taip, kaip nie­kas ki­tas. Pirš­tai it pri­siū­ti lai­ko del­nus prie akių ir aš bi­jau to­kiam aukš­ty at­si­merkt. Die­va­ži, vel­niai ži­no, kur sly­pi rak­tas į ma­no vi­dų, bet pa­sau­lio mei­lė jį at­ra­do.