Vil­niaus kny­gų puo­ta

RA­MU­NĖ BRUN­DZAI­TĖ

Dar pa­va­sa­rį gir­dė­jau šnabž­de­sius – ru­de­nį bus Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis, nau­ja puo­ta skai­tan­tie­siems. At­ėjo pan­kas rug­sė­jis, puo­lė gel­to­nai ir rau­do­nai da­žy­ti kle­vų skiau­te­rių. Vėl kas­dien pa­ke­liui į uni­ver­si­te­tą pra­ei­da­vau kny­gy­ną „Eu­re­ka!“, vie­ną fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių, o ap­va­liuo­se mies­to sten­duo­se-aky­se (to­kiuo­se pui­kuo­ja­si ir Mai­ro­nio ei­lė­raš­čiai) už­si­žie­bė Sta­sio Eid­ri­ge­vi­čiaus pla­ka­tai. Or­ga­ni­za­to­riai kal­bė­jo apie al­ter­na­ty­vu­mą, iš­lie­ka­mą­ją ver­tę tu­rin­čią li­te­ra­tū­rą, sma­gų lai­ko lei­di­mą ir skai­ty­mo ska­ti­ni­mą. Taip pat apie tai, kad ru­de­nį pa­si­ro­dan­čios kny­gos va­sa­rį, Vil­niaus kny­gų mu­gės me­tu, daž­nai lie­ka ne­pa­ste­bė­tos, o fes­ti­va­lis rug­sė­jį ga­li šią spra­gą už­kam­šy­ti.

Stasio Eidrigevičiaus plakatas

Kol Ge­di­mi­no pro­spek­tą try­pė ma­si­niai mies­to siau­tė­ji­mai, rug­sė­jo 14–16 die­no­mis bu­vo ga­li­ma pa­bėg­ti į jau­kes­nę erd­vę (džiau­giau­si, kad ne­rei­kia va­žiuo­ti į mies­to pa­kraš­ty­je įsi­kū­ru­sius „Li­tex­po“ an­ga­rus ir plau­kio­ti ten, ne­ša­mai žmo­nių sro­vių). Vaikš­čio­jau po „Ti­ta­ni­ką“ (VDA Di­zai­no ino­va­ci­jų cen­trą Mai­ro­nio gat­vė­je) iš vie­no aukš­to į ki­tą lyg po kny­gų len­ty­nas, kar­tais pra­si­lenk­da­ma su au­to­riais. Vil­niaus se­na­mies­ty­je fes­ti­va­lis man iš­brai­žė sa­vo že­mė­la­pį: iš „Ti­ta­ni­ko“ į mie­lą ita­liš­ką už­ei­gė­lę „Pic­co­lo Ca­no­pi“, pas­kui me­ni­niais in­kliu­zais ra­šy­to­jams švie­čian­čia Li­te­ra­tų gat­ve aukš­tyn, kny­gy­no „Mint Vi­ne­tu“ link, iš ten į sle­mą ar prot­mū­šį kul­tū­ros te­mo­mis ba­re „Soul Box“, į fi­lo­so­fų po­kal­bius bu­vu­sia­me „Suo­kal­by­je“, pas­kui į „Mar­są“, kur Mai­ro­nis pa­si­ti­ko Bu­kow­skį. Be­je, penk­ta­die­nį Tra­kų gat­vė­je taip pat bu­vo ati­da­ry­tas Bu­kow­skio ba­ras. Bet vis­ką dar rei­kė­jo iš­vaikš­čio­ti ir pri­si­jau­kin­ti.

Ne­ryž­tin­gai ir iš lė­to ke­lios die­nos prieš fes­ti­va­lį ėmiau­si stu­di­juo­ti pro­gra­mos. Skai­čia­vau ren­gi­nius. Su­skai­čia­vau maž­daug iki aš­tuo­nias­de­šim­ties ir pa­me­čiau skai­čių. Žy­mė­jau juos skir­tin­gais, tik ma­no vie­nos iš­šif­ruo­ja­mais bū­dais. Vis­kas įdo­mu. O kas ne­įdo­mu, tas nau­din­ga. O kas ne­nau­din­ga, tas gal bū­tų pra­var­tu stu­di­joms. Ar­ba, ma­ža kas, šiaip gy­ve­ni­me. Nors pa­leisk au­sis į „Titaniko“ pir­mą sa­lę, akis – į ant­rą­ją ir tre­či­ą­ją, ran­kas – pieš­ti ko­mik­sų, ko­jas – laks­ty­ti eks­kur­si­jo­je su fi­lo­ma­tais ar Vil­niaus bo­he­ma. Bet ka­dan­gi au­sys ir akys at­ski­rai ne­vaikš­to, tai pa­gal­vo­jau, kad ren­gi­nių kon­cen­tra­ci­ja bu­vo per di­de­lė. „Drau­gai, ar už­suk­sit į VKF?“ Drau­gai pra­šy­da­vo re­ko­men­da­ci­jų, nes pa­tys tin­gė­da­vo stu­di­juo­ti pro­gra­mą.

Kai penk­ta­die­nį įšur­mu­lia­vau į fes­ti­va­lį (vi­si fes­ti­va­liai ir mu­gės žur­na­lis­tų ra­ši­nė­liuo­se bū­ti­nai šur­mu­liuo­ja), bu­vo pen­kios. „Ko­dėl psi­cho­de­li­nė mu­zi­ka ne­be­ak­tu­a­li, nors sek­sas ir žo­lė plin­ta?“ – klau­sė Da­rius Po­ce­vi­čius kny­gos „Gar­so gė­lės. Hi­piš­kos mu­zi­kos ir lais­vų me­no stu­di­jų ka­lei­dos­ko­pas“ au­to­riaus Lu­ko De­vi­tos. Ant­ro­je sa­lė­je tuo me­tu siau­tė Is­pa­ni­jos pi­lie­ti­nis ka­ras ir skam­bė­jo fla­men­kas (Ma­nu­e­lio Ri­va­so ro­ma­no „Dai­li­dės pieš­tu­kas“ pri­sta­ty­mas), tre­čio­jo­je vy­ko šo­kiai, nors ne, šok­ti nie­kas ne­kvie­tė, tik kal­bė­jo apie šo­kiui skir­tus lie­tu­viš­kus lei­di­nius. Tarp ren­gi­nių, lyg at­li­ki­nė­da­ma pri­va­lo­mą ri­tu­a­lą, vis ap­suk­da­vau lei­dyk­lų sten­dus ir per­žiū­rė­da­vau jų iš­si­dė­lio­tas kny­gas. Ir dū­sa­vau, nu­ga­ra ir liau­nais pe­čiais te­be­jaus­da­ma ne­se­niai nu­ti­ku­sio per­si­kraus­ty­mo pa­tir­tį. O kny­gos fes­ti­va­ly­je bu­vo par­da­vi­nė­ja­mos be kny­gy­nų ant­kai­nių, ir net jo­kių bi­lie­tų, skir­tin­gai nei į Vil­niaus kny­gų mu­gę, pirk­ti ne­rei­kė­jo. Ne­su­si­lai­kiu­si įsi­gi­jau Vai­vos Grai­ny­tės „Pe­ki­no die­no­raš­čius“ (vir­še­lis minkš­tas, pus­la­pių skai­čius vi­du­ti­nis, tur­būt dau­giau nei ke­lių šim­tų gra­mų ne­svers).

At­ėju­sie­ji į kny­gos „Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą: Ar­tū­ro Ba­ry­so-Ba­ro por­tre­tas“ pri­sta­ty­mą ga­vo po por­ci­ją le­dų ant pa­ga­liu­ko. „Ba­ras bu­vo su­si­vė­lęs, pan­kuo­jan­tis hi­pis, vaikš­čio­jan­tis ne ta­me lai­ke“, – kal­bė­jo kny­gą pa­ren­gęs Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas. Kny­ga apie ki­no me­ni­nin­ką, avan­gar­di­nės mu­zi­kos gru­pės „Ir vi­sa tai, kas yra gra­žu, yra gra­žu“ vo­ka­lis­tą, mu­zi­kos įra­šų ir kny­gų ko­lek­cio­nuo­to­ją Ba­rą, „ku­rio ieš­ko kir­pyk­la“, fes­ti­va­ly­je bu­vo vie­na po­pu­lia­riau­sių. „Mes tu­rim tei­sę ma­ty­ti ne tik Mai­ro­nį, Braz­džio­nį, Sa­bo­nį, bet ir žmo­nes, ku­rie ki­taip kū­rė pa­sau­lį“, – sa­kė kny­gą api­pa­vi­da­li­nęs To­mas But­kus-Slom­bas. Fes­ti­va­ly­je vy­ko ren­gi­nys ir ki­tam le­gen­di­niam Vil­niaus bas­tū­nui, šie­met mi­ru­siam ra­šy­to­jui To­mui Arū­nui Ru­do­kui at­min­ti. „Gra­žuo­liai“ („Ir vi­sa tai, kas yra gra­žu, yra gra­žu“) ne tik pa­sa­ko­jo apie Ba­rą, bet ir kon­cer­ta­vo „Ti­ta­ni­ko“ kie­me­ly­je. Fes­ti­va­ly­je bū­ta ir dau­giau mu­zi­kos: gru­pių „El­le G“, „Gar­ba­no­tas bo­sis­tas“, „Ban­da Dze­ta“, Do­man­to Ra­zaus­ko ir ki­tų kon­cer­tų.

Penk­ta­die­nio va­ka­rą bu­vo ga­li­ma ap­si­lan­ky­ti ke­lerio­se po­ezi­jos apei­go­se. Pir­mo­sios kny­gos kon­kur­so va­ka­re (šie­met po­ezi­jos bu­ro­kus nu­ska­bė Ne­ri­jus Ci­buls­kas) pa­si­ro­dė „Ne­ri­jus ir drau­gai“. Kny­gy­ne „Mint Vi­ne­tu“ vy­ko ki­to­kie jau­nų­jų skai­ty­mai – „Iš nu­si­ren­gi­nė­ji­mo“. „O tai jūs tik­rai nu­si­ren­gi­nė­jot?“ – iš­si­gan­do drau­gė, pa­ma­čiu­si feis­bu­ke dvi nuo­trau­kas: vie­no­je aš ša­li­ku ap­si­mu­tu­ria­vu­si gal­vą, ki­to­je ne­ap­si­mu­tu­ria­vu­si. Tu­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ne vi­sai taip. Ren­gi­nio ve­dė­jos nu­ren­gi­nė­jo teks­tus ir kon­teks­tus, o skai­to­vus grei­čiau ap­ren­gi­nė­jo. „Mint Vi­ne­tu“ bu­vo toks pil­nas („at­ėjo la­bai daug žmo­nių ir čia tur­būt dėl pa­va­di­ni­mo“), kad žiū­ro­vai iš­si­ri­kia­vo net ir lau­ke, prie at­ver­to lan­go. „Mums ne nuo­gy­bių rei­kia, o kul­tū­ros, įleis­kit mus!“ – pra­šė du vai­ki­nai iš lau­ko. Ba­re „Soul Box“ Ro­lan­das Ras­taus­kas ir Ko. at­li­ko po­eti­nį džia­zą, juo bai­gė­si penk­ta­die­ni­nė fes­ti­va­lio pro­gra­ma.

„Ki­tą die­ną nie­kas ne­mi­rė“, – taip pra­si­de­da José Sa­ra­ma­go ro­ma­nas „Kai mir­tis nu­si­ša­li­na“, iš­kart už­me­tan­tis mums fi­lo­so­fi­nį jau­ką – kas bū­tų, jei ne­be­lik­tų mir­ties? Apie J. Sa­ra­ma­go kū­ry­bą vaiz­do kon­fe­ren­ci­jo­je, su­jun­gu­sio­je Vil­nių ir Li­sa­bo­ną, šeš­ta­die­nį bu­vo kal­ba­ma su ra­šy­to­jo naš­le Pi­lar del Rio, ku­riai ką tik lie­tu­viš­kai iš­leis­tas ro­ma­nas ir de­di­kuo­tas. Bet prieš tai dar te­ko įpul­ti į dis­ku­si­ją apie li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką „pia­ro“ ir „švo­ge­rių“ kraš­te. Pir­mo­je ei­lė­je sė­din­čios, spė­ju, dės­ty­to­jų pa­ska­tin­tos fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės stro­piai kaž­ką ra­šė­si. Pri­si­rin­ko daug žmo­nių, nors ki­to­je sa­lė­je tuo me­tu vy­ko, ma­ny­čiau, įdo­mes­ni „Ne­raiš­kie­ji skai­ty­mai“ – bu­vo ro­do­ma fil­muo­ta me­džia­ga, kur tur­gaus pre­ky­bi­nin­kai, grei­tų­jų vai­ruo­to­jai, Kau­no po­že­mi­nės per­ėjos gė­lių par­da­vė­jai ir ki­ti kas­die­niš­ko­se si­tu­a­ci­jo­se pa­gau­ti žmo­nės skai­tė li­te­ra­tū­ros teks­tus.

O ką ten pri­dis­ku­tuo­si apie li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką? Ap­žvel­gė­me ma­žo kraš­to ir vi­sas ki­tas am­ži­nas pro­ble­mas, dis­ku­si­ją mo­de­ra­vo ir pro­vo­ka­vo Da­rius Po­ce­vi­čius, ga­liau­siai pa­da­rė­me iš­va­dą, kad ir ki­tais, ir dar ki­tais me­tais (kaip ir anks­čiau – la­bai jau nu­si­bo­dęs mur­me­sys) vyks dis­ku­si­jos pa­na­šio­mis te­mo­mis, ir vėl bus mur­ma­ma, kaip Lie­tu­vo­je nė­ra li­te­ra­tū­ros kri­ti­kos, o ap­lin­kui vien sa­vus gi­rian­tys švo­ge­riai ir re­klamš­či­kai.

Pa­na­šiai, tik gal dar des­pe­ra­tiš­kiau at­ro­dė dis­ku­si­ja „Apie eseis­ti­kos pa­dė­tį Lie­tu­vo­je“. Gied­ra Rad­vi­la­vi­čiū­tė tei­gė ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti, kad kas nors dis­ku­tuo­tų apie ro­ma­nis­ti­kos ar­ba po­ezi­jos pa­dė­tį Lie­tu­vo­je. O štai lie­tu­vių eseis­ti­ka – lai­do­ja­ma ir lai­do­ja­ma, bet kaž­kaip vis gy­va svei­ka iš­len­da iš po že­mių. Do­na­tas Pet­ro­šius pa­kal­bin­tas at­sa­kė: „Vi­siš­ka tuš­tu­ma spen­gia gal­voj.“ Ir pa­pa­sa­ko­jo, kad vi­są ry­tą prieš dis­ku­si­ją jį ka­ma­vo pa­ni­ka ir kad jam įdo­mu, kiek dar vi­sa tai tę­sis („Ja­ku­čiū­nas čia iš­sto­vė­jo 43 mi­nu­tes ir pa­bė­go“). D. Pet­ro­šius ir Lau­ry­nas Kat­kus taip pat pa­skai­tė sa­vo teks­tų, o G. Rad­vi­la­vi­čiū­tė kal­bė­jo apie eseis­ti­ką kaip ken­tau­rą – žai­di­mą tarp re­a­ly­bės ir fik­ci­jos.

Tre­čio­jo­je ap­lan­ky­to­je dis­ku­si­jo­je, No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­to ame­ri­kie­čio Pau­lo Krug­ma­no kny­gos „Įvei­ki­me eko­no­mi­nę dep­re­si­ją!“ pri­sta­ty­me, kny­gos ver­tė­ja Auš­ra Mal­dei­kie­nė ir dar trys eko­no­mis­tai vi­sų pir­ma san­tū­riai ir ko­rek­tiš­kai (kaip mėgs­ta sa­ky­ti ma­no dės­ty­to­jai) ap­ta­rė kny­gą. O pas­kui kad pa­si­py­lė karš­tų emo­ci­nių ža­ri­jų pliūps­nis. To­kia eko­no­mi­ka, ano­kia eko­no­mi­ka, ka­pi­ta­liz­mas, anar­chiz­mas, ne­la­bai ką su­pra­tau, bet bu­vo įdo­mu. „Nuo jū­sų po­kal­bio sky­rė­si“, – me­tė ak­me­nį į li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų dar­žą už mū­sų su Ma­riu­mi Pleč­kai­čiu sė­din­ti klau­sy­to­ja. Eko­no­mi­ka, aiš­ku, dau­giau dė­me­sio su­trau­kian­ti te­ma. „Ar per­ka kny­gas?“ – klau­siu prie Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos sten­do sto­vin­čios ko­le­gės. „Per­ka, net po­ezi­ją.“ Dar apie eko­no­mi­ką: fes­ti­va­lio, ga­vusio ge­ro­kai ma­žes­nį fi­nan­sa­vi­mą nei Vil­niaus kny­gų mu­gė, pagrindinis variklis buvo or­ga­ni­za­to­rių ir dau­gy­bės prisidėjusių sa­va­no­rių en­tu­ziaz­mas.

Va­ka­ri­nė­je šeš­ta­die­nio pro­gra­mo­je dar lau­kė „Gir­tuok­lių dai­nos“ – bu­vu­sio in­ter­ne­ti­nio pus­la­pio „Ne­vy­ke­liai.lt“ au­to­riai pri­si­mi­nė lai­kus, kai su­si­ti­ki­nė­da­vo tar­pu­var­tė­se ir kar­tu ke­liau­da­vo po me­ta­fi­zi­nius kos­mo­sus. Pas­kui pub­li­ka pa­si­skirs­tė: kas nu­ė­jo tie­siog ger­ti alaus, kas klau­sy­ti sle­mo, o kas į Ra­šy­to­jų są­jun­gos ka­vi­nę, iš nu­triu­šu­sio „Suo­kal­bio“ pa­vir­tu­sią praš­mat­niu „Ex lib­ris“. Čia ro­man­tiš­ko­je žva­kių švie­so­je, ryš­kiai ža­liai per­da­žy­tų sie­nų, veid­ro­džių ir vy­no tau­rių fo­ne fi­lo­so­fai Leonidas Dons­kis, Gin­tau­tas Ma­žei­kis ir po­li­to­lo­gas Lau­ras Bie­li­nis ele­gan­tiš­kai dis­ku­ta­vo apie lė­to skai­ty­mo ma­lo­nu­mus. „Teks­to dė­ka pa­ti­ria­me abe­jo­nės, ne­ži­no­ji­mo pa­lai­mą. Ge­ras me­nas sau­gu­mo jaus­mo ne­su­tei­kia“, – kal­bė­jo L. Dons­kis.

„Na, ir kaip man vi­sa tai ap­ra­šy­ti?“ – guo­džiuo­si fes­ti­va­lio me­tu ko­le­goms, be­vil­tiš­kai žvilg­čio­da­ma į mir­gan­tį ren­gi­nių są­ra­šą ir sten­duo­se vil­ni­jan­čias kny­gų ma­rias. Vis­ko tri­jų die­nų kny­gų puo­to­je bu­vo daug. Ir vis­kas, kas bu­vo įdo­mu, bu­vo įdo­mu.