Šiuo­lai­ki­nės ta­py­bos at­sto­vai

VI­DAS POŠ­KUS

Li­te­ra­tū­ri­nis kū­ri­nys su kai ku­riais re­a­liais ir iš­gal­vo­tais vei­kė­jais

Įė­jęs į dai­lės ga­le­ri­ją su­stin­gau tarp­du­ry­je kaip sta­bo iš­tik­tas: lan­ky­to­jų bu­vo ne­daug – tik pa­tys au­to­riai, ke­le­tas ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kų ir dar­buo­to­jų, taip pat – ne­la­bai ži­no­mos ir žiū­ri­mos te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tai (grei­tai at­li­kę sa­vo dar­bus, šie ope­ra­ty­viai ir ne­pa­ste­bi­mai pa­si­ša­li­no dar prieš pa­ro­dos ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ją).

Eks­po­zi­ci­jų erd­vė ne­di­de­lė, to­dėl pa­ro­dą bu­vo ga­li­ma lais­vai ap­žiū­rė­ti iš šios ap­dai­riai pa­si­rink­tos, stra­te­giš­kai ne­pri­ekaiš­tin­gos, ta­čiau po­zi­ci­niu po­žiū­riu ne vi­sai pa­to­gios (iš­ei­nan­tys ir įei­nan­tys stum­dė pe­čiais, ran­ko­mis, klu­bais) vie­tos. Dvy­li­ka au­to­rių – ta­py­to­jų pa­tei­kė po du pa­veiks­lus. Vie­na­me iš jų ma­čiau ap­skri­tą kaip ne­di­de­lis bly­nas virš ra­miai telk­šan­čio van­dens kla­no sau­lę, ki­ta­me – upės kran­tą su sa­lo­ti­niais (spal­vi­niu po­žiū­riu ir vai­ni­kų struk­tū­ra) gluos­niais svy­ruok­liais ar žil­vi­čiais, dar ki­ta­me – oran­ži­nę it mor­ka baž­ny­čią su šak­nia­vai­siš­ku var­pi­nės bokš­tu.

Ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kas ge­ru an­gliš­kos vil­nos kos­tiu­mu pra­dė­jo pa­ro­dos ati­da­ry­mo kal­bą. Jis pa­si­džiau­gė pra­si­dė­ju­siu pa­va­sa­riu – „ir ypač šiuo, vi­so­mis spal­vo­mis pra­žy­du­siu mū­siš­kės ga­le­ri­jos sa­lė­je“. To­liau kal­bė­to­jas trum­pai ap­žvel­gė vi­sų dvy­li­kos au­to­rių ben­drą kū­ry­bi­nę kar­je­rą. Pa­si­ro­do, juos sie­ja be­veik dvi­de­šimt­me­tį trun­kan­tis ben­dras dar­bas, ben­dra ko­va už tik­rą­sias me­no (ir ne tik) ver­ty­bes. O ir da­bar, to­ta­li­nio eti­nių bei es­te­ti­nių ver­ty­bių nuos­mu­kio me­tu, šie dvy­li­ka au­to­rių esą ko­vo­ja už tik­ruo­sius ide­a­lus (čia su­kri­ze­nau pa­gal­vo­jęs, kad skai­čius dvy­li­ka la­bai tam tin­ka, nes dvy­li­ka au­to­rių sa­vo prin­ci­pin­ga veik­la at­lie­ka dvy­li­kos apaš­ta­lų funk­ci­ją).

Vėl su­klu­sau, ne­tru­kus su­glu­mau ir už­ėmiau gy­ny­bi­nę pa­dė­tį. Pre­le­gen­to įdė­miau klau­sy­tis pra­dė­jau su­pra­tęs, kad jis tie­sio­giai mi­ni ir ci­tuo­ja ma­ne pa­tį. Ma­no per­so­na bu­vo pa­si­telk­ta kaip pa­vyz­dys, kad bū­tų vaiz­džiai iliust­ruo­tas pas­ta­ro­jo me­to dai­lės kri­ti­kų lėkš­tu­mas, ne­su(si)pra­ti­mas ir ten­den­cin­gu­mas. Įdo­mu, kad šis eks­kur­sas anaip­tol ne­bu­vo orien­tuo­tas į ma­no, kaip dai­lės kri­ti­ko, ir dvy­li­kos ta­py­to­jų (pa­vie­niui ar gru­pe) san­ty­kius. Ne, tik­rai ne. Bu­vo ci­tuo­ja­mas se­nas ma­no teks­tas apie jau­no­sios ta­py­to­jų kar­tos kū­ry­bą. Kal­bė­to­jui ne­pa­ti­ko, kad juos pa­va­di­nau „šiuo­lai­ki­nės ta­py­bos vi­zi­ti­ne kor­te­le“.

– O ką – šie dvy­li­ka ta­py­to­jų, ku­riuos mes ma­to­me prieš sa­vo akis ir ku­rie lai­ko­si tvir­tų mo­ra­li­nių po­zi­ci­jų ke­ro­jan­čio blo­gio aki­vaiz­do­je, – ką – argi jie ne­at­sto­vau­ja šiuo­lai­ki­nei ta­py­bai, ar­gi jie nė­ra šiuo­lai­ki­nės ta­py­bos vi­zi­ti­nė kor­te­lė? Tai kas jie tuo­met yra?

Pri­va­lė­jau at­sa­ky­ti į šį re­to­ri­nį klau­si­mą su kal­ti­na­muo­ju, pro­ku­ro­riš­ku prie­sko­niu. Su­pra­tau, kad ne­iš­veng­siu bent sil­pno re­pli­ka­vi­mo (te­gul ir virs­tan­čio ne­ar­ti­ku­liuo­tu le­me­ni­mu). „Ir vėl, – su siau­bu pa­gal­vo­jau, – ir vėl ne­pa­vyks iš­veng­ti dai­lės kri­ti­ko vaid­mens vie­toj su­pla­nuo­to ne­rū­pes­tin­go pa­veiks­lų žiū­rė­ji­mo su tau­re vy­no ran­ko­je.“ Trum­pos pau­zės me­tu vi­si pra­si­sky­rė. Nebe­si­slė­piau už du­rų, o siau­ras tarp­du­rys aki­mirks­niu vir­to erd­via, ži­bin­tų nu­tvieks­ta sce­na.

Ta­čiau tuo­met, ta­ry­tum pa­si­au­ko­jan­tis ka­rys prieš prie­ši­nin­kų kul­kos­vai­džio amb­ra­zū­rą, į ra­to vi­du­rį me­tė­si vie­nas iš dvy­li­kos (dėl ku­rio pra­smin­gu­mo da­ly­vau­ti šio­je aso­cia­ci­jo­je vi­suo­met abe­jo­jau – bet ku­ris samb­rūz­dis tu­ri sa­vo bal­tų var­nų). Jis ban­dė sa­vo krū­ti­ne at­muš­ti man (at­si­pra­šau – ne man, o vi­sai dai­lės kri­ti­kai) skir­tą idė­jiš­kai men­ta­li­nį smū­gį. Su­pra­tau jį: jo žmo­na – dai­lė­ty­ri­nin­kė, to­dėl, gin­da­mas ma­no ir vi­sos dai­lės kri­ti­kos gar­bę, jis kaip tik­ras ri­te­ris ir džen­tel­me­nas gy­nė sa­vo žmo­ną. Smū­gius jis at­mu­ši­nė­jo re­fe­ruo­da­mas vie­nos ko­le­gės dai­lė­ty­ri­nin­kės re­cen­zi­ją, skir­tą Ta­te’o ga­le­ri­jo­je Lon­do­ne vei­kian­čiai Hirs­to pa­ro­dai. Re­fe­ren­tui la­biau­siai įstri­go kri­ti­kės min­tis, ku­ria ji nu­sa­kė kva­pų me­ta­mor­fo­zes eks­po­zi­ci­jų erd­vė­je – esą ei­nant to­lyn kva­pai kei­tė­si, mai­nė­si, jų gau­sė­jo, jie vir­to pa­pras­ta er­zi­nan­čia smar­ve.

Kai šis kal­bė­to­jas nu­ti­lo, sa­vi­gy­nos mo­no­lo­gą pra­dė­jau aš. Pra­tęs­da­mas kva­pų te­ori­ją, pa­sa­kiau, kad šiuo­lai­ki­nis me­nas, kon­kre­čiau – po­stmo­der­niz­mas ir po­stpost­mo­der­niz­mas, pa­si­žy­mi įvai­rių kva­pų gau­sa, tik­ra jų puokšte, o kla­si­ki­niam mo­der­niz­mui bū­din­gas vie­nas – gai­vus alie­ji­nių da­žų kva­pas (gal­būt vis­kas ir pa­si­kei­tė tuo­met, kai abst­rak­tūs eks­pre­sio­nis­tai alie­jų pa­kei­tė ak­ri­lu?). Tuo­met pra­dė­jau sa­ky­ti kom­pli­men­tus vi­siems dvy­li­kai ta­py­bos apaš­ta­lų at­ski­rai ir kar­tu su­dė­jus (kas man be­li­ko?). Sa­kiau, kad jie plė­to­ja tra­di­ci­ją (net ne­ži­nau ko­kią), kad jie yra pui­kūs spal­vi­nin­kai (nors iš tik­rų­jų dau­ge­lis iš jų tie­siog te­pa ryš­kias spal­vas ir tiek), kad jaus­mas jų kū­ry­bo­je yra „svar­biau­sias da­ly­kas“ (nors jo­kio jaus­mo ten se­niai ne­li­kę – iš­ga­ra­vo kaip kam­pa­ras, pa­lik­da­mas vie­ną iner­ci­ją)… Koks aš bu­vau veid­mai­nis… Bet ši­to ir ne­rei­kė­jo! Jie vis tiek ne­pa­ti­kė­jo! Vis­kas, ką pa­sa­kiau, bu­vo nu­kreip­ta prieš ma­ne as­me­niš­kai ir vi­są dai­lės kri­ti­ką iš es­mės.

Vie­nas pas­kui ki­tą tardami žodį dvy­li­ka au­to­rių dės­tė:

1) kad jie sa­vo pa­veiks­lais gi­na gė­rį – „pir­kė­jai, at­ei­da­mi į ma­no stu­di­ją pirk­ti ko nors, ieš­ko ne bjau­ras­ties, o gė­rio ir gro­žio“;

2) kad dai­lės kri­ti­kai ne­ski­ria spal­vų – „ir mums ne­rei­kia tų dai­lės kri­ti­kių – jo­kių Bur­bu­ly­čių“;

3) kad jie yra prieš vamz­dį ir me­no pro­fa­na­ci­ją bei jai ski­ria­mus pi­ni­gus (su­pra­tau, kad jie ne­bū­tų prieš, jei­gu pi­ni­gai bū­tų skir­ti jiems);

4) kad jau­no­ji ta­py­to­jų kar­ta ne­eg­zis­tuo­ja, nes jos nė­ra;

5) kad nie­kas ne­vaikš­to į pa­ro­dų ati­da­ry­mus (ži­no­ma, čia bu­vo tu­ri­mi gal­vo­je jų pa­ro­dų ati­da­ry­mai).

Vis­ką už­bai­gė vie­nas iš dvy­li­kos. Pa­rau­du­siu iš jau­du­lio vei­du ro­dy­da­mas pub­li­kai sa­vo sau­lė­ly­dį (ap­skri­ta kaip ne­di­de­lis bly­nas sau­lė virš ra­miai telk­šan­čio van­dens kla­no), jis šau­kė (pa­ryš­kin­ta ban­dant iš­gau­ti įtai­gų bal­so temb­rą):

– KODĖL TU (čia apie ma­ne) SAKAI, KAD TAI YRA NE ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA?! TAI YRA KUO TIK­RIAU­SIAS ŠIUOLAIKINIS MENAS, NUTAPIAU JĮ TIK VA­KAR!

Tuo­met pra­si­dė­jo ne­ofi­cia­lio­ji da­lis – vy­no srė­bi­mas, su­muš­ti­nių kram­ty­mas. Prie ma­nęs pri­ėju­si vie­na da­ma (vie­na iš dvy­li­kos) dar spė­jo pa­klaus­ti:

– O ko­dėl Če­ra­pas su Ga­siū­nu ne­vaikš­to į pa­ro­dų ati­da­ry­mus ir sa­vo stu­den­tų ne­at­si­ve­da?

Ne­su­mo­jau, ką at­sa­ky­ti. Spring­da­mas su­muš­ti­niu iš­bė­gau iš ati­da­ry­mo.