At­si­ver­tęs mi­li­jar­die­rius

MARIUS PLEČKAITIS

Mi­chail Cho­dor­kov­skij. Aš ko­vo­siu už sa­vo lais­vę.
Iš ru­sų k. ver­tė Da­lia Sau­kai­ty­tė. K.: Ki­tos kny­gos,
2012. 206 p.

Vi­sa­da įta­ru ir keis­ta skai­ty­ti mi­li­jo­nie­riaus už­ra­šus. O dar jei­gu jis nu­teis­tas ir sė­di ka­lė­ji­me. O dar jei­gu mo­ko, kaip gy­ven­ti, aiš­ki­na, kas ką da­ro blo­gai ir ką ge­rai, kad pa­sau­lio eko­no­mi­ka su­ve­šė­tų, kad at­si­ras­tų pa­ga­liau ta Ly­gy­bė ir Pa­kan­tu­mas. O dar jei­gu to ra­šy­to­jo pa­var­dė – Mi­chai­las Cho­dor­kov­skis.

„Ki­tos kny­gos“ daug­maž kar­tu iš­lei­do dvi ru­siš­ko kva­po kny­gas: Anos Po­lit­kov­ska­jos „Ru­si­jos die­no­raš­čius“ („Šiau­rės At­ėnuo­se“ To­mas Mar­cin­ke­vi­čius juos ap­žvelgė VIII.10) ir Mi­chai­lo Cho­dor­kov­skio „Aš ko­vo­siu už sa­vo lais­vę“. Tai jau ant­ro­sios šios lei­dyk­los iš­leis­tos Po­lit­kov­ska­jos ir Cho­dor­kov­skio kny­gos.

Kny­ga pa­si­tin­ka la­piš­ku Mi­chai­lo žvilgs­niu vir­še­ly­je. Dar ma­to­si gro­tos ir tam­sūs Rau­do­no­sios aikš­tės kon­tū­rai. Taip pat vir­šu­je de­ši­nė­je ran­da­me se­ri­jos „Iš ar­čiau“ žy­mę – ja „Ki­tos kny­gos“ ap­si­drau­džia, kai lei­džia di­des­nį ar ma­žes­nį po­psą, ne kontr­kul­tū­rą, pvz., tuos pa­čius Cho­dor­kov­skio už­ra­šus ar Lau­ro Bie­li­nio teks­tus.

Kny­ga „Aš ko­vo­siu už sa­vo lais­vę“ struk­tū­riškai ga­na spal­vin­ga ir ne­nu­obo­di: laiš­kai, straips­niai, krei­pi­mai­si, po­kal­biai su ra­šy­to­jais… Tai­gi (už­bėg­siu už akių), jei ne Cho­dor­kov­skio ne­įti­ki­nan­tys verkš­le­ni­mai, at­si­ver­ti­mai ir mo­ky­mai, kny­ga tik­rai bū­tų ga­na pa­trauk­li.

Ne be rei­ka­lo pa­mi­nė­jau ir Po­lit­kov­ska­ją. Jei ieš­ko­tu­me pa­na­šu­mų: taip, jie abu ta­po ti­ro­niš­ko Ru­si­jos val­dy­mo (vi­di­nės oku­pa­ci­jos) au­ko­mis. Bet kas ver­tes­nis pa­gar­bos: ar ži­no­ju­si apie at­ei­nan­tį ga­lą (at­skrie­jan­čią kul­ką) žur­na­lis­tė, ne­iš­vy­ku­si iš ša­lies, nes, anot jos, taip bū­tų lai­mė­ję jie, ar ne­tvir­tų mo­ra­li­nių po­zi­ci­jų be­si­lai­kan­tis eks­biz­nes­menas.

Čia rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad Cho­dor­kov­skis tei­gia esąs pa­si­kei­tęs, per­mąs­tęs gy­ve­ni­mą ir kiek per­dė­lio­jęs ak­cen­tus. Kaip pats sa­ko, at­si­ra­do kai­ruo­liš­ku­mo, akys pla­čiau at­si­vė­rė ir pa­sau­lis (Ru­si­ja) pa­si­ma­tė to­kia, ko­kia yra iš tik­rų­jų: krau­pi, to­ta­li­ta­riš­ka ir, nors ap­si­verk, ne­tei­sin­ga.

Bet ko­dėl Mi­chai­las to ne­ma­tė anks­čiau? Ar pa­ti­kė­tų ne­sa­mų dan­gaus var­tų ne­sa­mas sar­gas ap­gai­les­tau­jan­čio mi­ru­sio mi­li­jar­die­riaus at­si­ver­ti­mu, įvy­ku­siu jei dar ne­mi­rus, tai tik ži­loj se­nat­vėj.

Ne­no­riu pa­si­ro­dy­ti sta­čio­kas, ne­ken­čian­tis mi­li­jo­nie­rių, rė­kau­jan­tis they to­ok our jobs skan­duo­tes ir ki­taip kvai­lai be­si­el­gian­tis. Tie­siog kny­gą pri­im­ki­me kaip tam tik­rą po­le­mi­ką įvai­rio­mis ak­tu­a­lio­mis te­mo­mis, o ne kaip po­li­ti­nį ar mo­ra­li­nį prie­kaiš­tą. Nes ti­kiu, kad su ga­lios li­ku­čiais ir mo­kė­ji­mu val­dy­ti bei į(si)teig­ti Cho­dor­kov­skis ga­lė­tų su­rink­ti ne­ma­žai klus­nių tar­nų sa­va­no­rių vie­no­kiems ar ki­to­kiems per­ver­smams, ak­tams vyk­dy­ti (ži­nau, kad skam­ba ga­na pa­ra­no­jiš­kai). O kad kny­gos au­to­rius no­ri re­vo­liu­ci­jos bent jau sa­vo ša­ly­je, vis­kas aiš­ku kaip du­kart du. Rem­ki­mės jo pa­ties žo­džiais: „Aš ne ide­a­lus, o idė­jos žmo­gus. Man, kaip ir bet ku­riam ki­tam žmo­gui, ne­si­no­ri mir­ti ka­lė­ji­me.“

To­liau ci­tuo­jant Mi­chai­lą (iš po­kal­bio su Gri­go­ri­ju­mi Čchar­tiš­vi­liu – Bo­ri­su Aku­ni­nu): „Aš nuo vai­kys­tės no­rė­jau tap­ti įmo­nės di­rek­to­riu­mi. Ne kos­mo­nau­tu, ne ka­riš­kiu, o di­rek­to­riu­mi. Ir ši sva­jo­nė ly­dė­jo ma­ne vi­sus mo­kyk­li­nius ir stu­di­jų me­tus, su šia sva­jo­ne iš­ėjau į „di­dį­jį pa­sau­lį“. Pra­ėjo vi­sai ne­daug lai­ko, ir sva­jo­nė vir­to tik­ro­ve. Jau­ni­mo moks­li­nės tech­ni­nės kū­ry­bos cen­tras, ban­kas, ne­il­gai tru­kęs dar­bas vy­riau­sy­bė­je, ta­da – pri­va­ti­za­ci­ja. Pri­va­ti­za­ci­ja man reiš­kė ne pi­ni­gus, o ga­li­my­bę įkū­ny­ti sva­jo­nę. Vai­kiš­ką sva­jo­nę. „Avis­ma“, „Apa­ti­tas“, ir štai – JU­KOS“ (p. 93).

Ma­tot, kaip li­te­ra­tū­riš­kai ir lais­vai pa­ra­šy­ta. O ir gy­ve­ni­mo dar­bai, at­ro­do, di­de­li, bet leng­va ran­ka pa­da­ry­ti. Nors imk ir skai­tyk tro­lei­bu­se po dar­bo. Tie­sa, iš­sa­mes­niam vaiz­dui su­si­da­ry­ti dar rei­kė­tų per­skai­ty­ti kny­gą maž­daug to­kiu pa­va­di­ni­mu: „Cho­dor­kov­skis: mi­li­jar­die­rius iš nie­kur“. Kny­ga „Ab­ra­mo­vi­čius: mi­li­jar­die­rius iš nie­kur“ eg­zis­tuo­ja iš tie­sų, ga­lit pa­si­skai­ty­ti („Ki­tos kny­gos“, 2007).

Taip, Cho­dor­kov­skis kaip as­me­ny­bė tik­rai cha­riz­ma­tiš­kes­nė ir įdo­mes­nė už lie­tu­viš­kus ko­me­dian­tus, to­kius kaip Zuo­kas. Taip, ap­kal­tin­ti mo­kes­čių slė­pi­mu bū­tų ga­li­ma kas an­trą kor­po­ra­ci­ją. Taip, Ru­si­jos im­pe­ri­ja, tpfu, fe­de­ra­ci­ja – įvai­rių kla­nų ko­vos lau­kas, tai­gi ne pa­ti sau­giau­sia vie­ta rim­tam ver­slui. Bet tai ne­truk­do plau­ti sme­ge­nis, o net­gi ska­ti­na. Tad kaip čia be­at­skir­si, kur pia­ras, o kur tie­sos tru­pi­nė­liai. Bet ap­si­mes­ki­me spe­le­o­lo­gais ir leis­ki­mės. Leis­ki­mės gi­liai ir tir­ki­me tą ne­šva­rią, tam­sią ir ne­aiš­kią Ru­si­jos an­gą.