<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	
	>
<channel>
	<title>Vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nė, ar­ba Die­vas ir lai­kas komentarai</title>
	<atom:link href="http://www.satenai.lt/2012/08/24/vai%c2%advo%c2%adryks%c2%adtes-trauk%c2%adti%c2%adne-ar%c2%adba-die%c2%advas-ir-lai%c2%adkas/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://www.satenai.lt/2012/08/24/vai%c2%advo%c2%adryks%c2%adtes-trauk%c2%adti%c2%adne-ar%c2%adba-die%c2%advas-ir-lai%c2%adkas/</link>
	<description>DVISAVAITINIS KULTŪROS LAIKRAŠTIS</description>
	<lastBuildDate>Fri, 21 Feb 2025 15:20:38 +0000</lastBuildDate>
		<sy:updatePeriod>hourly</sy:updatePeriod>
		<sy:updateFrequency>1</sy:updateFrequency>
	<generator>http://wordpress.org/?v=3.7.1</generator>
	<item>
		<title>Autorius: GinteVing</title>
		<link>http://www.satenai.lt/2012/08/24/vai%c2%advo%c2%adryks%c2%adtes-trauk%c2%adti%c2%adne-ar%c2%adba-die%c2%advas-ir-lai%c2%adkas/comment-page-1/#comment-934</link>
		<dc:creator><![CDATA[GinteVing]]></dc:creator>
		<pubDate>Fri, 31 Aug 2012 18:32:10 +0000</pubDate>
		<guid isPermaLink="false">http://www.satenai.lt/?p=19339#comment-934</guid>
		<description><![CDATA[Pradėkime susirašinėjimą dieve. Visada galvojau, kad tu neištversi ir pirmas kreipsiesi į mus. Menkus žemės vabalėlius ir pasakysi, kad tai tik žaidimas. Kad tu mumyse kuri tylą, kad tu ir esi toji tyla mumyse. Bet štai tu pasirenki Šiaurės Atėnus ir drąsiai per E. N. kreipiesi į mus. Kodėl tik dabar, kodėl tokiu būdu? Kodėl tu drąsus, dieve, kai artėja pabaiga. Suvokimo, žinojimo, nerimo, pagundų ir praradimo? Tu drąsus, kad iškoneveiki savo tarnus, tu bebaimis, kai drybsodamas ant debesies geri vaivorykščių vyną, kuris vien spalva tave žudo iš vidaus. Tu belytis, žinau, bet moterims visada jautei silpnybę. Kodėl? Tu kasnakt prabusdavai vis kitame guolyje, kol galiausiai supratai, kad tavoji lova – dykuma. Visiškas sielos katarsis, kurio tu mums, žmonėms neleidi užbaigti išdidžiai ir vadini tai Didžiąja nuodėme. Kodėl? Tu žaidi žmonių kantrybe, tai kodėl mums neleidi žaisti tavąja. O juk kūrei mus pagal savo atspindį, kitokio ir neturėjai, truputis narcisizmo ir štai tau, pilna tokių kaip tu. Tik kiekvienas iš mūsų savaip pašėlęs, tik tu tai traktuoji, kaip maištą prieš tave, t. y. prieš patį save. Mes tikėjome, kad tu mus globosi, neleidęs pastatyti Babelio bokšto, bet leisi mums klysti ir vėl pakilti, bet ne. Tu kategoriškas, dieve, teisi, nors pats jodinėji ant pačios Veneros naktimis ir šnabždi jai meilius žodelius į ausį. Tada pašėlęs mėnulis mums dovanoja pilnatį. Dieve, kodėl tu galvoji, kad mes meldžiamės tau, kai mums labai reikia? Oi, ne, mes gudresni, nei tu manai. Mes tau meldžiamės ir kai tavo pagalbos nereikia, tu mažas Froidas ir Nyčė mūsų rankovių užvartuose. Tave slėpdami jaučiamės vieninteliai ir nepakartojami. Ar tu vis dar jautiesi taip pat, kai matai daugybę savo klonuotų ydų ropinėjančių žeme? Mes irgi mylėjome, dieve, mes žmonės, mūsų meilė tikresnė, mūsų kūnai iš tiesų degė vienas kito liepsna ir aimanas tu tikrai girdi. Dėl to ir pyksti ant mūsų. Nes mes iš tiesų tikri – iš kūno ir kraujo, o tu tarp debesies ir vaivorykštės vyno klajoji. Nieko nėra tikresnio, dieve, kaip bent sekundę kojomis jausti smėlį kojose, bučinius tarp krūtų, šnabždesius ausyse, rankos prisilietimą sapnuojant baimę. Štai ko tu, dieve, netenki tarp savo debesų ir žmonių gyvenimo stebėsenų. Mes irgi tobulėjame, mes irgi mėgstame tau dalinti pažadus, kuriuos tu analizuoji, o mes išeiname į kalnus. Mozė tave girdėjo, jis išprotėjo dėl to, kad jo niekas negirdėjo. Dar anksti, dieve, tau mums kalbėti. Dar anksti ir tau mus suprasti. Nereikėjo mūsų išvaryti iš Rojaus, nereikėjo leisti broliui žudyti brolį, nereikėjo leisti nukryžiuoti savo sūnaus, pamiršai, kad jį turėjai? Ir todėl tau mes rašome, dieve, nes tik raidės mums liko, viskas išnyks, bet šį tekstą tu dar ilgai raižysi ant debesies... Ir mylėk, dieve, ką tik savo pasaulyje gali pamilti, nes tik mylėdamas galėsi mums ir toliau rašyti. Nes iš mūsų meilės tau, tu vis dar gali sūpuotis ant debesies...]]></description>
		<content:encoded><![CDATA[<p>Pradėkime susirašinėjimą dieve. Visada galvojau, kad tu neištversi ir pirmas kreipsiesi į mus. Menkus žemės vabalėlius ir pasakysi, kad tai tik žaidimas. Kad tu mumyse kuri tylą, kad tu ir esi toji tyla mumyse. Bet štai tu pasirenki Šiaurės Atėnus ir drąsiai per E. N. kreipiesi į mus. Kodėl tik dabar, kodėl tokiu būdu? Kodėl tu drąsus, dieve, kai artėja pabaiga. Suvokimo, žinojimo, nerimo, pagundų ir praradimo? Tu drąsus, kad iškoneveiki savo tarnus, tu bebaimis, kai drybsodamas ant debesies geri vaivorykščių vyną, kuris vien spalva tave žudo iš vidaus. Tu belytis, žinau, bet moterims visada jautei silpnybę. Kodėl? Tu kasnakt prabusdavai vis kitame guolyje, kol galiausiai supratai, kad tavoji lova – dykuma. Visiškas sielos katarsis, kurio tu mums, žmonėms neleidi užbaigti išdidžiai ir vadini tai Didžiąja nuodėme. Kodėl? Tu žaidi žmonių kantrybe, tai kodėl mums neleidi žaisti tavąja. O juk kūrei mus pagal savo atspindį, kitokio ir neturėjai, truputis narcisizmo ir štai tau, pilna tokių kaip tu. Tik kiekvienas iš mūsų savaip pašėlęs, tik tu tai traktuoji, kaip maištą prieš tave, t. y. prieš patį save. Mes tikėjome, kad tu mus globosi, neleidęs pastatyti Babelio bokšto, bet leisi mums klysti ir vėl pakilti, bet ne. Tu kategoriškas, dieve, teisi, nors pats jodinėji ant pačios Veneros naktimis ir šnabždi jai meilius žodelius į ausį. Tada pašėlęs mėnulis mums dovanoja pilnatį. Dieve, kodėl tu galvoji, kad mes meldžiamės tau, kai mums labai reikia? Oi, ne, mes gudresni, nei tu manai. Mes tau meldžiamės ir kai tavo pagalbos nereikia, tu mažas Froidas ir Nyčė mūsų rankovių užvartuose. Tave slėpdami jaučiamės vieninteliai ir nepakartojami. Ar tu vis dar jautiesi taip pat, kai matai daugybę savo klonuotų ydų ropinėjančių žeme? Mes irgi mylėjome, dieve, mes žmonės, mūsų meilė tikresnė, mūsų kūnai iš tiesų degė vienas kito liepsna ir aimanas tu tikrai girdi. Dėl to ir pyksti ant mūsų. Nes mes iš tiesų tikri – iš kūno ir kraujo, o tu tarp debesies ir vaivorykštės vyno klajoji. Nieko nėra tikresnio, dieve, kaip bent sekundę kojomis jausti smėlį kojose, bučinius tarp krūtų, šnabždesius ausyse, rankos prisilietimą sapnuojant baimę. Štai ko tu, dieve, netenki tarp savo debesų ir žmonių gyvenimo stebėsenų. Mes irgi tobulėjame, mes irgi mėgstame tau dalinti pažadus, kuriuos tu analizuoji, o mes išeiname į kalnus. Mozė tave girdėjo, jis išprotėjo dėl to, kad jo niekas negirdėjo. Dar anksti, dieve, tau mums kalbėti. Dar anksti ir tau mus suprasti. Nereikėjo mūsų išvaryti iš Rojaus, nereikėjo leisti broliui žudyti brolį, nereikėjo leisti nukryžiuoti savo sūnaus, pamiršai, kad jį turėjai? Ir todėl tau mes rašome, dieve, nes tik raidės mums liko, viskas išnyks, bet šį tekstą tu dar ilgai raižysi ant debesies&#8230; Ir mylėk, dieve, ką tik savo pasaulyje gali pamilti, nes tik mylėdamas galėsi mums ir toliau rašyti. Nes iš mūsų meilės tau, tu vis dar gali sūpuotis ant debesies&#8230;</p>
]]></content:encoded>
	</item>
</channel>
</rss>
