Vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nė, ar­ba Die­vas ir lai­kas

ERNESTAS NOREIKA

Ne­ži­nau, ke­lin­ta die­na, bet vis lau­žau lai­ką. Plė­šau ru­de­nė­jan­čius ka­len­do­riaus la­pe­lius, skal­dau ma­žus laik­ro­du­kus, skal­pe­liais iš­pjau­nu lai­ko su­vo­ki­mą ap­lin­ki­niams. Tuo­met at­si­sto­jęs ant su­lanks­to­mo sta­liu­ko šau­kiu, kad lai­ko nė­ra ir ne­bu­vo. Pro ša­lį ei­nan­tys žmo­nės nu­žvel­gia įvai­riais žvilgs­niais, ku­riuo­se sle­pia­si pa­pū­gos, at­kar­to­jan­čios vi­są vi­sa­tą. Grei­čiau­siai tai kos­mi­nės pa­pū­gos, dau­ge­lį me­tų iš­bu­vu­sios pri­siū­tos prie kos­mo­so go­be­le­no, kol ga­liau­siai nu­spren­dė ap­si­gy­ven­ti žvilgs­nių nar­ve­liuo­se. Tad vos pa­žvel­gus pra­ei­viui šiek tiek keis­čiau, nei de­ra, jo aky­se iš­kart su­spur­da pa­pū­gė­lė, ku­ri at­kar­to­ja lai­ko ne­bu­vi­mą. Juk ne pa­slap­tis, kad pa­pū­gos mėgs­ta kar­to­ti, tad lai­kas joms taip pat ne iš­im­tis. Kuo to­liau, tuo la­biau vi­si įti­ki lai­ko ne­bu­vi­mu, o į ma­ne ima žvelg­ti kaip į di­dį die­vą, nes ma­žų die­vų juk ne­bū­na. Ne­bent kū­di­kė­lis Jė­zus su ma­ža švy­tin­čia pa­ka­ruok­lio kil­pu­te virš gal­vos. Nors gal jis ne die­vas, tik sū­nus, ku­rio mo­ti­na bu­vo žmo­gus, o tė­vas – šven­to­ji dva­sia, pa­ty­liu­kais prie­var­tau­jan­ti mo­te­ris.

Aš sten­giau­si bū­ti ki­toks die­vas. Tiks­liau, no­rė­da­mas bū­ti die­vu tu­rė­jau mė­gin­ti kuo la­biau ne­bū­ti, kad bū­čiau. Lai­kui bė­gant vis dau­giau žmo­nių ėmė ma­ne gar­bin­ti. Vi­si klau­sė­si ma­no žo­džių, ku­rie skli­do per mil­ži­niš­ką ra­di­ją, ky­ban­tį virš že­mės. Ta­čiau ne vi­si su­ge­bė­jo ma­ne gir­dė­ti. Bu­vau net su­gal­vo­jęs kiek­vie­no žmo­gaus na­muo­se įtai­sy­ti po vie­ną ko­lo­nė­lę, pro ku­rią bū­tų ga­li­ma klau­sy­tis ma­no tran­sliuo­ja­mų įsa­ky­mų. At­si­ras­da­vo ir ne­ti­kin­čių, sa­kan­čių, kad ma­nęs nė­ra, kad vi­sa tai tik iš­si­gal­vo­ji­mas. Jei aš eg­zis­tuo­ju, tai ko­dėl nie­ka­da ne­pa­si­ro­dau ir ne­įti­ki­nu, kad esu. Bet su to­kiais grei­tai su­si­tvar­ky­da­vau. Toks bu­vo ma­no pla­nas – juos vi­siems lai­kams įti­kin­ti iš­brau­kiant. Iš­gau­dy­da­vau po vie­ną. Lauk­da­vau, kol jie pa­suks į tam­ses­nį skers­gat­vį, ta­da pra­ver­da­vau virš jų ko­jų že­mę ir jie nu­gar­mė­da­vo į pa­čią lai­ko ne­bu­vi­mo es­mę. Juk ne­ga­lė­jau leis­ti, kad ma­ni­mi ne­ti­kė­tų, jei jau aš esu die­vas. Kar­tais per­ver­da­vau mil­ži­niš­ku že­ber­klu, ku­riuo me­džio­jau dan­gu­je su­si­bū­ru­sius žvaigž­dy­nus, ku­riems žmo­nės bu­vo da­vę žvė­rių var­dus. Iš dan­gaus žvė­rių da­ry­da­vau švy­tin­čias iš­kam­šas, kai ku­rių gal­vas pa­si­ka­bin­da­vau virš sa­vo die­viš­kos lo­vos, nes la­bai bi­jo­jau tam­sos. Bet bi­jo­jau ne kaip ma­žas vai­kas, ku­ris bi­jo plau­kuo­to ir ra­guo­to bau­bo po lo­va, o bi­jo­jau taip, kaip ga­li bi­jo­ti tik die­vai. Tad tam­sos bi­jo­jau die­viš­kai.

Ne­il­gai tru­kus žmo­nės ėmė sta­ty­ti kaž­ko­kius pa­sta­tus, ku­riuo­se rink­da­vo­si ir ne­va taip ma­ne pa­gerb­da­vo. Nors tin­ka­mes­nis api­bū­di­ni­mas – be­pro­tiš­kai gar­bin­da­vo. O aš sau dryb­so­da­vau iš de­be­sų pa­da­ry­tam fo­te­ly, ger­da­vau vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nę, už­si­kąs­da­mas ma­žais lėk­tu­vė­liais su žmo­nių įda­ru. Klau­sy­da­vau die­nų die­na, kaip vi­si lanks­to­si, mel­džia­si vel­niai ži­no iš kur gau­tam ma­no por­tre­tui, ku­ris į ma­ne vi­sai ne­bu­vo pa­na­šus. Ka­dan­gi ne­ti­kė­jau stab­mel­dys­te, nes bu­vau die­vas ir ne­ti­kė­jau nie­kuo, o mel­di­ma­sis į ma­ne ne­pa­na­šiam por­tre­tui tam pri­ly­go, tad nu­spren­džiau ne­ti­ku­sią žmo­nių pa­der­mę pa­mo­ky­ti.

Ypač ne­pa­ti­ko dė­žu­tės, į ku­rias ti­kin­tie­ji mes­da­vo sa­vo var­ga­nus va­rio­kus, įsi­vaiz­duo­da­mi, kad jie tu­ri kaž­ko­kią es­mi­nę ver­tę. Juos va­ka­rais iš­si­im­da­vo šven­tyk­los va­do­vai ir pirk­da­vo ne žva­kes šven­tyk­lai, o žva­ku­tes, ku­rias įsta­ty­da­vo į sa­vo ru­dą­sias žva­ki­des, nes nuo ge­ro gy­ve­ni­mo ne­re­tai už­kie­tė­da­vo vi­du­riai. Tad, su­py­kęs ant žmo­giš­ko kvai­lu­mo ir šar­la­ta­niz­mo, tu­rė­jau ką nors da­ry­ti.

Pir­miau­sia pa­de­giau vie­no iš to­kių va­do­vų na­mo sto­gą. Keis­ta bu­vo, kad jis ne­si­krei­pė į ma­ne ir ne­pra­šė pa­gal­bos. Ir net ne­kei­kė. Nie­ko ne­da­rė. Lau­kė, kol su­degs vi­sas na­mas. Pa­gal­vo­jau, kad jis yra karš­tai ma­ni­mi ti­kin­tis ir ne­no­ri prie­šin­tis ma­no psi­cho­pa­ti­nei va­liai. Ta­čiau ką jūs ma­not – jis pa­pra­šė ge­res­nio na­mo, ne­va to­kia­me se­na­me na­me gy­ve­nant ky­la pa­vo­jus die­vo tar­no gy­vy­bei. Su to­kiu il­gai ne­si­taiks­čiau. Pri­ka­liau prie kė­dės ir pa­dė­jau dul­kė­ti vie­na­me iš dau­gia­bu­čio na­mo rū­sių. Ma­not, mi­rė? Aš jam su­tei­kiau am­ži­ną gy­ve­ni­mą ant kė­dės. Rū­sy­je.

Su pa­pras­tais žmo­nė­mis rei­kė­jo elg­tis šiek tiek ki­taip. Juk jiems kaž­kas plo­vė sme­ge­nis, juk jie ne pa­tys sa­vo no­ru ti­kė­jo ma­ne nuo pat vai­kys­tės. Anoks vai­kui džiaugs­mas sė­dė­ti šal­to­je erd­vė­je, ku­rio­je ne­va sklin­da ma­no šir­dies ši­lu­ma. Tai kvai­lų me­ta­fo­rų pri­si­ku­ria žmo­nės. Šir­dies ši­lu­ma. Juk ji ne bur­žui­ka, ne­kū­re­nu aš jos mal­ko­mis. Žmo­nes my­lė­jau, bet psi­cho­pa­tiš­kai, to­dėl pri­si­gal­vo­da­vau įvai­rių da­ly­kų.

Iš pra­džių žai­džiau žmo­nių kan­try­be. Jiems va­žiuo­jant tro­lei­bu­su į dar­bus, nu­mes­da­vau nuo lai­dų vie­ną ūsą, kad tro­lei­bu­sas su­sto­tų. Iš­lip­da­vo vie­na iš mi­li­jo­no pa­si­pik­ti­nu­sių ka­ta­ži­nų, bo­že­nų ir t. t. ir vis­ką la­bai grei­tai su­tvar­ky­da­vo. Bet aš nu­mes­da­vau vėl. Ta­da tro­lei­bu­se pa­si­girs­da­vo pui­kus žmo­gaus ana­to­mi­jos že­miau juos­tos iš­ma­ny­mo de­monst­ra­vi­mas ru­sų kal­ba. Bū­da­vo to­kių, ku­rie kaž­kur ypač sku­ba, tad min­ty­se pra­dė­da­vo mels­tis tie­sio­giai man, pra­šy­da­mi, kad lai­ku su­spė­tų į su­si­ti­ki­mą, par­duo­tu­vę, iš­par­da­vi­mą, lai­do­tu­ves, nie­kur etc. To­kios mal­dos bū­da­vo pa­čios ma­lo­niau­sios, nes mels­da­mie­si žmo­nės vaiz­duo­tė­je net ne­si­sten­gė nu­si­pieš­ti to į ma­ne ne­pa­na­šaus ma­no por­tre­to, ku­rį įsi­vaiz­da­vo esant ma­ni­mi. Jie kal­bė­da­vo nuo­šir­džiai ir net duo­da­vo keis­čiau­sių pa­ža­dų.

Pavyzdžiui, vie­na mo­te­ris pa­ža­dė­jo, jei su­spė­sian­ti nu­si­pirk­ti rau­do­nus aukš­ta­kul­nius, kol ne­už­da­ry­ta par­duo­tu­vė, nie­ka­da dau­giau ne­mu­šian­ti sa­vo šuns. Na, pa­gai­lo man šuns, o ne mo­ters, tad lei­dau jai spė­ti, nors bū­tų spė­ju­si ir pa­ti, be pa­ža­dų, juk tiek lai­ko kar­to­jau, kad lai­ko nė­ra. Ta­čiau tas šuo il­gai ne­gy­ve­no. Iš kur ži­nau? Juk aš die­vas. Ta mo­te­ris jį už­mu­šė sa­vo rau­do­nu aukš­ta­kul­niu. Vi­sai šal­tu it snie­gas vei­du, bet ir to­kios pa­čios spal­vos aki­mis. Snie­go aki­mis. Už tai, kad šis ap­šla­pi­no jos ba­te­lius. Keis­čiau­sia, kad ta mo­te­ris ir da­bar vaikš­to su jais. Aukš­ta­kul­niais, iš ku­rių vie­nas yra nu­si­kal­ti­mo įran­kis. Bet tas įran­kis jai pui­kiai de­ra prie juo­do si­jo­no, iš­siu­vi­nė­to žy­din­čio­mis aguo­no­mis.

Ga­li kam nors kil­ti klau­si­mas, ar aš tu­riu tei­sę vi­sa tai pa­sa­ko­ti. Taip, tu­riu, nes aš die­vas. Nes žmo­nės to­kius da­ly­kus da­ro ne prie klau­syk­los ka­sų, kur už ki­log­ra­mą nuo­dė­mių su­si­mo­ka svei­kos ma­ri­jos ir mū­sų tė­vo ka­pei­kom. Tai, ką ma­tau iš vir­šaus, tai, ką gir­džiu, ga­liu at­vi­rai pa­sa­ko­ti kam tik no­riu. Bet daž­niau­siai nu­ty­liu. Nes die­vai ne­tu­ri su kuo pa­si­kal­bė­ti. Čia, sė­dint ir ge­riant svai­gi­ą­sias vai­vo­rykš­tes ir kram­sno­jant lėk­tu­vė­lius, ap­ima bai­si vie­nat­vė.

Kaž­kur gir­dė­jau, kad žmo­nės ga­li kal­bė­tis su die­vu, va­di­na­si, die­vas ga­li kal­bė­tis su žmo­nė­mis. Keis­ta, ne kar­tą mė­gi­nau už­megz­ti po­kal­bį su kaž­ko­kiu ti­pe­liu var­du Mo­zė, tas pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad ma­tė ma­ne, ta­čiau nuo to lai­ko iš jo nie­kas nie­ko dau­giau ne­gir­dė­jo. Vie­ni pa­sa­ko­ja, kad jam su­spro­go gal­va. Bū­tų vi­sai lo­giš­ka, juk ma­no žo­dis yra daug kar­tų di­des­nis už jo ma­žą au­sį. Gal dėl vib­ra­ci­jos? Ki­ti kal­ba, kad jis už­da­ry­tas kaž­ko­kia­me mo­li­nia­me na­me­ly, ap­reng­tas vil­no­niais marš­ki­niais, o ran­ko­vės pri­siū­tos taip, kad il­ges­nes ran­kas tu­rin­tis žmo­gus ga­li pa­si­ka­sy­ti ten, kur au­ga an­ge­lams spar­nai.

Nuo tos die­nos dau­giau nie­kad ne­mė­gi­nau su jo­kiu žmo­gu­mi kal­bė­tis. Nors at­si­ras­da­vo to­kių, ku­rie dė­jo­si esą ma­ne ma­tę, gir­dė­ję. Ko tik pri­si­gal­vo­da­vo tie pa­pras­ti mir­tin­gie­ji! Ta­čiau vi­si jie me­la­vo. Gal dėl to jiems to­se ma­ne gar­bin­ti skir­to­se šven­tyk­lo­se sky­rė vie­tą ka­bė­ti pa­veiks­lo pa­vi­da­lu. Net po mir­ties. Lai­kant juos šven­tai­siais. Ka­dan­gi bu­vau di­dis die­vas, tad to­kias žmo­giš­ką­sias ap­gau­les at­leis­da­vau. Gal bu­vau ge­ras die­vas? O gal esu?

Jei esu, va­di­na­si, bu­vau tas, ku­ris de­gin­da­vo ki­ta­ti­kių lūš­nas ir sprog­din­da­vo in­va­li­dus. Nu­neš­da­vo gy­ven­vie­tes ga­lin­go­mis jū­ros ban­go­mis. Daž­niau­siai, kai plau­da­vau sa­vo iš­tuš­tė­ju­sią tau­rę. Iki šiol žmo­nės ją va­di­na Ber­mu­dų tri­kam­piu. Ko­kių tik jie pri­si­gal­vo­ja keis­čiau­sių vi­sa ko įvar­di­ji­mų! Net ma­ne, die­vą, va­di­na die­vu, ta­čiau kaip aš ga­liu būt įvar­di­ja­mas, jei kal­ba yra daug ma­žiau ga­lin­ga už ma­no pa­ties bu­vi­mą ne­bū­nant ar­ba at­virkš­čiai. Juk vi­są vi­sa­tą ap­raiz­gęs mil­ži­niš­kas pa­ra­dok­sas – aš.

Tie­sa, ga­lė­čiau pa­pa­sa­ko­ti, kas žmo­nėms bū­na po mir­ties. Ir ap­skri­tai ar jiems kas nors iš­vis bū­na. Ką jie vei­kia, kur gy­ve­na. Ar ga­li­ma po mir­ties skai­ty­ti? Daug žmo­nių, skai­tan­čių žmo­nių, sa­ko, kad vis­ko per gy­ve­ni­mą per­skai­ty­ti ne­įma­no­ma. Taip, ne­įma­no­ma, ta­čiau gal ga­li­ma vis­ką per­skai­ty­ti po mir­ties? Ar jū­sų, mir­tin­gie­ji, sie­la yra są­mo­nė? Juk tai taip pa­pras­ta, taip ele­men­ta­ru. To­kie klau­si­mai man, die­vui, net nė­ra klau­si­mai. Ki­taip ne­bū­čiau die­vas. Ir kiek aš čia su­gai­šau ra­šy­da­mas? Ži­nau tik tiek, kad lai­ko ne­su­gai­šau nė tru­pu­čio, nes jo nė­ra. Bai­gia­si ra­ša­las, la­pai ir ži­ba­las. Ir tau­rė tuš­čia. Pa­lauk­siu lie­taus, iš­ger­siu vai­vo­rykš­tės, gal ta­da ir pa­pa­sa­ko­siu apie… Iki, die­no­raš­ti.

Komentarai / 1

  1. GinteVing.

    Pradėkime susirašinėjimą dieve. Visada galvojau, kad tu neištversi ir pirmas kreipsiesi į mus. Menkus žemės vabalėlius ir pasakysi, kad tai tik žaidimas. Kad tu mumyse kuri tylą, kad tu ir esi toji tyla mumyse. Bet štai tu pasirenki Šiaurės Atėnus ir drąsiai per E. N. kreipiesi į mus. Kodėl tik dabar, kodėl tokiu būdu? Kodėl tu drąsus, dieve, kai artėja pabaiga. Suvokimo, žinojimo, nerimo, pagundų ir praradimo? Tu drąsus, kad iškoneveiki savo tarnus, tu bebaimis, kai drybsodamas ant debesies geri vaivorykščių vyną, kuris vien spalva tave žudo iš vidaus. Tu belytis, žinau, bet moterims visada jautei silpnybę. Kodėl? Tu kasnakt prabusdavai vis kitame guolyje, kol galiausiai supratai, kad tavoji lova – dykuma. Visiškas sielos katarsis, kurio tu mums, žmonėms neleidi užbaigti išdidžiai ir vadini tai Didžiąja nuodėme. Kodėl? Tu žaidi žmonių kantrybe, tai kodėl mums neleidi žaisti tavąja. O juk kūrei mus pagal savo atspindį, kitokio ir neturėjai, truputis narcisizmo ir štai tau, pilna tokių kaip tu. Tik kiekvienas iš mūsų savaip pašėlęs, tik tu tai traktuoji, kaip maištą prieš tave, t. y. prieš patį save. Mes tikėjome, kad tu mus globosi, neleidęs pastatyti Babelio bokšto, bet leisi mums klysti ir vėl pakilti, bet ne. Tu kategoriškas, dieve, teisi, nors pats jodinėji ant pačios Veneros naktimis ir šnabždi jai meilius žodelius į ausį. Tada pašėlęs mėnulis mums dovanoja pilnatį. Dieve, kodėl tu galvoji, kad mes meldžiamės tau, kai mums labai reikia? Oi, ne, mes gudresni, nei tu manai. Mes tau meldžiamės ir kai tavo pagalbos nereikia, tu mažas Froidas ir Nyčė mūsų rankovių užvartuose. Tave slėpdami jaučiamės vieninteliai ir nepakartojami. Ar tu vis dar jautiesi taip pat, kai matai daugybę savo klonuotų ydų ropinėjančių žeme? Mes irgi mylėjome, dieve, mes žmonės, mūsų meilė tikresnė, mūsų kūnai iš tiesų degė vienas kito liepsna ir aimanas tu tikrai girdi. Dėl to ir pyksti ant mūsų. Nes mes iš tiesų tikri – iš kūno ir kraujo, o tu tarp debesies ir vaivorykštės vyno klajoji. Nieko nėra tikresnio, dieve, kaip bent sekundę kojomis jausti smėlį kojose, bučinius tarp krūtų, šnabždesius ausyse, rankos prisilietimą sapnuojant baimę. Štai ko tu, dieve, netenki tarp savo debesų ir žmonių gyvenimo stebėsenų. Mes irgi tobulėjame, mes irgi mėgstame tau dalinti pažadus, kuriuos tu analizuoji, o mes išeiname į kalnus. Mozė tave girdėjo, jis išprotėjo dėl to, kad jo niekas negirdėjo. Dar anksti, dieve, tau mums kalbėti. Dar anksti ir tau mus suprasti. Nereikėjo mūsų išvaryti iš Rojaus, nereikėjo leisti broliui žudyti brolį, nereikėjo leisti nukryžiuoti savo sūnaus, pamiršai, kad jį turėjai? Ir todėl tau mes rašome, dieve, nes tik raidės mums liko, viskas išnyks, bet šį tekstą tu dar ilgai raižysi ant debesies… Ir mylėk, dieve, ką tik savo pasaulyje gali pamilti, nes tik mylėdamas galėsi mums ir toliau rašyti. Nes iš mūsų meilės tau, tu vis dar gali sūpuotis ant debesies…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.