Bai­siai tik­ros ru­siš­kos pa­sa­kai­tės

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau.
Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p.

Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis, ku­rie vie­niems – tie­siog kal­nų tau­te­lė, ki­tiems – ban­di­tai ir te­ro­ris­tai. Ech, at­si­dūs­ta­me: tei­sė­tu­mą ci­niš­kam re­ži­mui už­si­tik­rin­ti nė­ra taip leng­va, kaip ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti. Dau­giau nei 50 tūkst. žu­vu­siųjų, ke­li vis dar ne­ži­nia kie­no su­kel­ti te­ro­ro ak­tai pa­čia­me „de­mok­ra­ti­jos“ vi­du­ry­je, be­ga­lė žu­vu­sių vai­kų, gat­vė­se dings­tan­tys žmo­nės ir tiems žmo­nėms at­si­tin­kan­čios ne­lai­mės: dil­dė­mis su­tru­pin­ti dan­tys, kan­ki­ni­mai elek­tra, at­vi­ri lū­žiai, nu­pjau­tos au­sys, į rak­ti­kau­lius įkal­tos vi­nys, re­plė­mis nuo krū­ti­nės nu­rau­ta mė­sa, ma­si­nės ka­pa­vie­tės… O už ru­be­žiaus – abe­jin­gu­mas, vė­ja­ri­čiai au­ga­lai ir pik­tos re­zo­liu­ci­jos.

Bai­siau­sia šių pa­sa­kai­čių da­lis – tai, kad jos ne pa­sa­kai­tės. Tie­siog re­a­guo­ti į jas kaip nors ki­taip sun­kiai įma­no­ma, pro­tas ne­ju­čio­mis nu­to­li­na, su­pa­sa­ki­na šias is­to­ri­jas dėl sa­vi­sau­gos. Kuo čia be­ap­kal­tin­si skai­ty­to­ją už­sie­ny­je, jei net pa­čios Ru­si­jos mi­li­ci­nin­kas, pri­si­dė­jęs prie au­sies pjo­vi­mo ir pe­ties lau­žy­mo, o pas­kui gra­si­nęs su­si­do­ro­ti su žur­na­lis­te, nu­ste­bo už tai su­lau­kęs at­sa­ko­my­bės. „Ne­gal­vo­jau, kad bus taip rim­ta“, – ci­tuo­ja Ser­ge­jų La­pi­ną-Ka­de­tą Ana Po­lit­kov­ska­ja – ir ko­dėl tu­rė­tų, juk tai bu­vo tik dar vie­nas če­čė­nas, ar­gi už­duo­tis nė­ra juos, bjau­ry­bes, iš­nai­kin­ti? Ru­si­jos „ber­niu­kus“ au­gi­no, my­la­vo ir čiū­čia­vo dvi ma­my­tės: kse­no­fo­bi­ja ir de­dov­šči­na. Jau vien fak­tas, kad kas penk­tas Ru­si­jos vy­ras yra bu­vęs įka­li­ni­mo įstai­go­je, ir ne mo­kyk­los eks­kur­si­jos me­tu, šį tą sa­ko. Di­des­nė bė­da, kad au­gi­no ne tik „ber­niu­kus“, bet vie­naip ar ki­taip bet ku­rio vi­suo­me­nės sluoks­nio bran­duo­lį. Dar di­des­nė – kad ne tik Ru­si­jos, bet dau­giau ar ma­žiau – net ir „iš­si­vys­čiu­sių / be­si­vys­tan­čių“ de­mok­ra­ti­jų pi­lie­čius. Nu­to­li­mas nuo žmo­niš­ku­mo nor­mų vi­siš­kai su­pran­ta­mas: 1) nes yra sa­vi, „bra­ta­nai“, nor­ma­lūs žmo­nės, ir yra ki­ti 2) „aš ken­tė­jau, bet vy­riš­kai at­lai­kiau, da­bar ga­liu vers­ti ken­tė­ti ki­tus“.

Po­lit­kov­ska­ja kaip įky­rus elek­tro­nas su­ka­si ap­link Če­čė­ni­jos, kaip ge­riau­sio ir žiau­riau­sio Ru­si­jos ir pa­sau­lio pa­dė­ties ter­mo­met­ro, bran­duo­lį. Ra­šo pla­čiu kam­pu: ka­ras ir suž­vė­rė­ję kar­ve­džiai, kei­čia­mos pu­sės, dings­tan­tys žmo­nės, nie­kaip „ne­pra­ei­nan­čios“ by­los dėl kan­ki­ni­mų, pra­puo­lan­tys do­ku­men­tai, „Nord-Ost“, Be­sla­nas, Šiau­rės Kau­ka­zo ir Ru­si­jos pro­ble­mos Eu­ro­pos kon­teks­te. Pa­ti yra toks tei­gia­mas per­so­na­žas, kad net ne­si­ti­ki: tik­ra, ne­su­si­te­pu­si, ne­at­bu­ku­si, per­se­kio­ta ir ga­liau­siai pa­ša­lin­ta he­ro­jė („did­vy­rė“ skam­ba ma­žų ma­žiau­siai šo­vi­nis­tiš­kai, ar ne?). Ten, kur ki­tas, su­pra­tęs pa­dė­ties be­vil­tiš­ku­mą, nu­mo­tų ran­ka, ji ki­šo ran­kas „į pa­tį šū­dą“. Ten, kur anas bū­tų pri­ėjęs iš­va­dą, kad „vis­kas tie­siog taip yra“, ši­ta šlykš­ti bo­ba ka­bi­nė­jo­si prie vi­sų ir klau­sė: „O ko­dėl nė­ra taip, kaip tu­ri bū­ti?“

Są­ži­nin­gas žur­na­lis­tas dik­ta­tū­ros są­ly­go­mis – iš­im­tis, bet jo­kia ne nau­jie­na. Di­džiau­sias Po­lit­kov­ska­jos iš­skir­ti­nu­mas – pats in­for­ma­ci­jos rin­ki­mo, pa­tei­ki­mo ir (svar­biau­sia!) su­ge­bė­ji­mo ta in­for­ma­ci­ja keis­ti re­a­ly­bę sti­lius. Su­si­tai­kė­liš­ku­mo kris­lai re­cen­zen­to są­mo­nė­je: tas (ačiū Die­vui, ap­si­mes­ti­nis) nai­vu­mas, su ku­riuo ji klau­sia apie mu­ša­mus ko­le­gas ar din­gu­sius če­čė­nus, ar, pvz., su­ge­bė­ji­mas per ofi­cia­lius spau­dos pie­tus pri­ei­ti prie To­ny Blai­ro ir pa­klaus­ti: „O už ką jūs vis dėl­to my­lit Pu­ti­ną?“, ima ir pa­si­ro­do „gė­din­gas“, ne­so­li­dus, iš­si­šo­kė­liš­kas. Bet taukšt – ir štai re­zul­ta­tai, kaip laik­raš­tis, nors mes tuo jau se­niai nu­sto­jo­me ti­kė­ti, ga­li pri­plo­ti ne tik mu­sę: iš­kel­tos ir lai­mė­tos, ne­pai­sant vi­sų truk­džių, by­los; ras­ti din­gę žmo­nės; ap­gin­tos tei­sės; in­for­ma­ci­ja apie pa­dė­tį Ru­si­jo­je už­sie­niui. O svar­biau­sia – ne­nuils­tan­tis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas vis­ko pa­tei­si­ni­mu kul­tū­ri­niais skir­tu­mais: „O ko­dėl tai, kas ne­ga­li­ma Eu­ro­pos Va­ka­ruo­se, ga­li­ma Ru­si­jo­je?“

Ne­gro­ži­nes, žur­na­lis­ti­nes kny­gas sun­ku nuo­dug­niau kri­ti­kuo­ti, ne­bent tai bū­tų To­mas Wol­fe’as, Nor­ma­nas Mai­le­ris ar ki­ti for­mos ir tu­ri­nio (bet la­biau for­mos) re­vo­liu­cio­nie­riai. Jos skirs­to­mos į dvi ka­te­go­ri­jas: įti­ki­nan­čios ir ne, sa­ve ap­gi­nan­čios tie­sos ir ne, bal­ta ir ne. Vie­toj kne­bi­nė­ji­mo­si tei­sin­gai ke­lia­mas klau­si­mas: „Ar rei­kia ką nors keis­ti?“, ir jei taip – tai ką? Po­lit­kov­ska­ja kliū­va tik smul­kme­no­mis, bet ir jos su­pran­ta­mos, net­gi ta­pu­sios sa­vi­tu­mo da­li­mi. Pir­miau­sia tai – pa­mai­no­mis iš­len­dan­tys pa­to­sas ir sar­kaz­mas; an­tra ver­tus, apie vie­nus da­ly­kus ga­li­ma ra­šy­ti tik vie­naip, apie ant­rus – tik ant­raip. To­liau – kar­tais pa­ste­bi­mas žiū­rė­ji­mas iš to taš­ko, ku­ris yra pa­siū­ly­tas is­to­riš­kai ir so­cia­liai: ru­siš­kai pa­brė­žia­mas „vy­riš­ku­mas“ ir „mo­te­riš­ku­mas“, sek­su­a­li­nė orien­ta­ci­ja, šei­mos vir­še­ny­bė, baž­ny­ti­nės ir vi­suo­me­ni­nės tra­di­ci­jos. An­tra ver­tus, to­ly­gus prie­ši­nin­ko tu­ri­mam ar­se­na­las ga­li bū­ti kur kas veiks­min­ges­nis, ir šiuo at­ve­ju pa­va­din­ti kan­ki­ni­mais už­si­i­man­tį mi­li­ci­nin­ką „ne­vy­riš­ku“ ar­ba Pu­ti­ną – „bai­liu“ la­biau er­zi­na to­mis pa­čio­mis tai­syk­lė­mis žai­džian­čias vir­šū­nes, skau­džiau ker­ta nei kon­cep­tu­a­lūs ir abst­rak­tūs vi­sa­liau­di­niai svars­ty­mai. Vis­gi žur­na­lis­ti­ka – kur kas la­biau prak­ti­ka nei te­ori­ja, jo­je pa­to­giau ir nau­din­giau bū­ti pa­pu­vu­sia­me vi­du­je nei kil­nio­je iš­orė­je.

Be­je, ne­pa­lie­ka jaus­mas, kad Anos ly­tis ga­li bū­ti es­mi­nis veiks­nys. Pas­ta­rų­jų šimt­me­čių Ru­si­jos pa­triar­cha­liz­mas ir vi­so pa­sau­lio pro­ble­mų už­kro­vi­mas ant mo­te­rų pe­čių, kar­tu su bet ko­kių aiš­kių ir sa­vi­gar­bos ne­men­ki­nan­čių ke­lių joms pa­siek­ti vi­suo­me­nės aukš­ty­bes (iš­sky­rus ma­ni­pu­lia­ci­ją sek­su ir šei­mi­niais ry­šiais) už­kir­ti­mu, at­ro­do, ga­li už­grū­din­ti aukš­tos ko­ky­bės ne­rū­di­jan­tį plie­ną, tik­rą ru­siš­ką нерж. Ir tre­čias kab­liu­kas – tai nai­vu­mas (tos „tik­ro­sios“) Eu­ro­pos ir Gru­zi­jos at­žvil­giu. Sa­a­kaš­vi­lis mat 2004-ai­siais ati­trau­kė sa­vo pa­jė­gas iš Pie­tų Ose­ti­jos, nes žu­vo 16 ka­riš­kių – tik 2008-ai­siais nei 16, nei 106 nu­ma­to­mos mir­tys jo ne­su­stab­dė nuo pir­mo­jo šū­vio ton pu­sėn. „Eu­ro­po­je“ ir­gi „vis­kas ki­taip“, ten vei­kia teis­mai ir sis­te­mos… An­tra ver­tus: 2004 m. Gru­zi­ja at­ro­dė esan­ti al­ter­na­ty­va, šiek tiek dau­giau nei vien pa­si­pū­tęs JAV va­sa­las, o „Eu­ro­po­je“ vis­kas iš tik­rų­jų kiek ki­taip… Tuo la­biau kad nai­vu­mas pa­spal­vi­na­mas pa­pras­ta, bet veiks­min­ga iro­ni­ja.

Žur­na­lis­ti­kos kaip itin kil­nios ir pa­sau­lį kei­čian­čios pro­fe­si­jos įvaiz­dis JAV – o kar­tu ir pa­sau­ly­je – ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo po Vo­ter­gei­to skan­da­lo. Per­skai­tę kny­gą „All the Pre­si­dent’s Men“ ir pa­žiū­rė­ję pa­gal ją su­kur­tą fil­mą, tūks­tan­čiai mo­kyk­li­nu­kų-ide­a­lis­tų už­si­ma­nė taip pat leng­vai im­ti ir keis­ti pa­sau­lį, ko­vo­ti už tie­są… Net ir nu­mir­ti už ją (!) – tai tik įro­do, kaip iš­kry­pu­siai ga­li bū­ti su­vo­kia­mi as­mens ir pro­fe­si­jos pri­ori­te­tai vi­suo­me­nė­je. Šis įvaiz­dis vi­siš­kai ne­ati­tin­ka nei žur­na­lis­ti­kos, nei žur­na­lis­to gy­ve­ni­mo re­a­ly­bės. Be to, jei ja už­si­i­ma­ma nuo­šir­džiai, tai – žiau­riai sun­kus, as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą žlug­dan­tis ir ner­vus ali­nan­tis dar­bas. Tad ne­ma­žai to­kių hi­piš­kų „ruo­niu­kų gel­bė­to­jų“, ne­la­bai su­pran­tan­čių, prie ko ki­ša na­gus, tam­pa nu­si­vy­lu­siais ci­ni­kais ir, užuot pa­dė­ję vie­ša­jai erd­vei ir pliu­ra­liz­mui, per­ei­na į „tam­si­ą­ją pu­sę“: tam­pa sa­ve bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis pa­tei­si­nan­čiais me­la­giais ar­ba, dar blo­giau, nuo­šir­džiau­siais vie­nos tie­sos gy­nė­jais, fa­na­ti­kais. Po­lit­kov­ska­ja šiuo at­žvil­giu tik­riau­siai nė­ra to­kia pa­vo­jin­ga. Pir­miau­siai to­dėl, kad aiš­kiai nu­ro­do­ma, ko­kiais tak­ti­niais žai­di­mais ir vie­šu­mo šan­ta­žais teks už­si­im­ti tuo­se klai­džiuo­se ke­liuo­se. O la­biau­siai – to­dėl, kad (tai jau­čia­ma ir tuo­se ke­liuo­se pa­to­lo­giš­kai mo­kyk­li­nio ly­gio Po­lit­kov­ska­jos straips­niuo­se, be­let­ris­ti­ko­je dėl be­let­ris­ti­kos, tu­rin­čios „pri­sta­ty­ti žur­na­lis­tę kaip žmo­gų“; ir tuo­se veid­mai­niš­kuo­se Ru­si­jos ir pa­sau­lio ly­de­rių pa­reiš­ki­muo­se po jos nu­žu­dy­mo) vi­siems be­jė­giš­kai aiš­ku: joks ge­ras dar­bas ne­liks ne­nu­baus­tas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.