Leng­vas bū­das tap­ti per­ka­mu po­etu

ROKAS POVILIUS

Ir vėl leng­vai me­tei rū­ky­ti? At­si­ra­do lais­vo lai­ko, ku­rį rei­kia pra­stum­ti? Mer­gi­na no­ri kal­bė­tis apie jaus­mus, o mo­čiu­tė kvie­čia kar­tu žiū­rė­ti švie­žiai iš­kep­to Lo­ty­nų Ame­ri­kos te­le­vi­zi­jos se­ria­lo? Ne bė­da. Da­bar yra nau­jas bū­das kom­pen­suo­ti ju­de­sį „ran­ka–bur­na“. Tai ju­de­sys „ran­ka–la­pas“, ar­ba ne­pik­ty­bi­nė gra­fo­ma­ni­ja, vie­šai ži­no­ma ra­šy­mo var­du. Ko­dėl tau ne­pra­dė­jus nuo leng­viau­sios at­mai­nos – po­ezi­jos? Po­ezi­ja – tai ne­tur­tin­gų­jų gol­fas. Įri­den­si ka­muo­liu­ką į duo­bu­tę ar ne­įri­den­si, ne taip jau svar­bu. Daug reikš­min­ges­nis pats pro­ce­sas – gry­nas oras, veš­li žo­ly­tė, laz­dų rin­ki­ma­sis ir megz­ti­nio su rom­bais dė­vė­ji­mas. Nors jei jau pra­dė­jai žais­ti, ko­dėl ne­ta­pus Ti­ge­riu Wo­od­su? Kal­bu ne apie smū­gių ko­ky­bę ar tro­fė­jus, o apie po­pu­lia­ru­mą, pel­ną, šė­lio­nes ir mei­lu­žes.

De­ja, da­bar ne auk­si­niai Są­jū­džio lai­kai, to­dėl ei­lė­raš­čių kny­giūkš­tė ir de­šim­čių tūks­tan­čių eg­zem­plio­rių ti­ra­žas su­gy­ve­na kaip žen­tas su uoš­ve. Vei­kiau­siai tu ne­pa­na­šus ir į Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių, t. y. ne­spin­du­liuo­ji na­tū­ra­laus nuo­šir­du­mo, ne­ke­li pa­si­ti­kė­ji­mo, ne­tu­ri ge­ro žmo­gaus vei­do, ne­si ap­do­va­no­tas iš­min­ties ir pa­pras­tu­mo de­ri­niu, o bal­sas ta­vo, net jei ir pri­ki­męs, to­li gra­žu ne­skam­ba taip jau­kiai – su ši­lu­mos ir liū­de­sio gai­de­le. Ta­čiau jei va­do­vau­sie­si sep­ty­niais pa­pras­tais pa­ta­ri­mais, ta­vo raš­lia­va ne­tru­kus gu­lės skai­ty­to­jų pir­ki­nių mai­še­liuo­se gre­ta tau­tos po­eto pos­mų.

Tai­syk­lė Nr. 1: būk vy­ras.

Ne­si­no­ri skau­din­ti fe­mi­nis­čių, bet mo­te­rys po­etės – vy­rų še­šė­ly­je. Mo­te­riš­ku­mas ir po­ezi­jos jaus­min­gu­mas įsi­šak­ni­jo kaip si­no­ni­mai, to­dėl ne­su­ke­lia ypa­tin­go su­si­do­mė­ji­mo. Ne­bent po­etė pa­si­žy­mi pa­trauk­lia iš­vaiz­da kaip Il­zė But­ku­tė ar In­drė Va­lan­ti­nai­tė. Bet ir to ne­už­teks, nes pra­ėjo lai­kai, kai Lie­tu­vos ar­ba Kau­no uni­ver­si­te­to stu­den­tai var­vi­no sei­lę dėl Sa­lo­mė­jos Nė­ries kū­no ir pos­mų for­mų. Tuo tar­pu tvir­to sto­to stor­žie­vis vy­riš­kis, vie­ną die­ną pra­trū­kęs ir pa­ra­šęs ei­lė­raš­tį apie ne­lai­min­gą mei­lę, iš­kart su­lauks mer­gi­nų sim­pa­ti­jų. Ne­rei­kia nu­si­min­ti, nes tech­no­lo­gi­jų am­žius siū­lo spren­di­mą – ly­ties kei­ti­mą.

Tai­syk­lė Nr. 2: fi­lo­lo­gi­jos stu­di­joms – ne!

Šį­kart ne­si­no­ri nu­vil­ti fi­lo­lo­gų, bet šie moks­lai – lai­ko švais­ty­mas. Fi­lo­lo­gi­jos ab­sol­ven­tai ir tra­di­ci­niai nuo­bo­dūs po­etai – dar vie­ni si­no­ni­mai. Ra­šy­ti ten ne­iš­mo­kys, o re­dak­to­rių ir kal­bi­nin­kų, ku­rie lais­va­lai­kiu ga­di­na po­pie­rių (dėl to ker­ta­mi ato­grą­žų miš­kai – su­ke­lia­mas vi­suo­ti­nis at­ši­li­mas), bū­ta tiek, kad dar ke­li nie­ko ne­be­nu­ste­bins. Ne­bent sto­ji į šią spe­cia­ly­bę no­rė­da­mas per­gu­lė­ti su gau­sy­be ten stu­di­juo­jan­čių mer­gi­nų. Ar ap­si­mo­ka? Juk tam yra FiDi (Fi­zi­ko die­na), kai su Di­nu Zau­ru žy­giuo­ja­ma pas fi­lo­lo­ges. Jei taip at­si­ti­ko, kad jau stu­di­juo­ji, mesk moks­lus, kaip tai pa­da­rė Do­man­tas Ra­zaus­kas. Pa­gar­sė­ti kaip maiš­ti­nin­kui – tik į ge­ra. Iš pir­mo žvilgs­nio vi­siš­ka li­te­ra­tū­ros prie­šin­gy­bė – ma­te­ma­ti­ka. Ta­čiau var­gu ar Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka bū­tų pa­si­da­bi­nęs „Po­ezi­jos pa­va­sa­rio“ vai­ni­ku, jei ne kruopš­čiai iš­ana­li­zuo­tos po­ezi­jos for­mu­lės, al­go­rit­mai, per ke­lis pus­la­pius nu­si­drie­ku­sio­mis lyg­ti­mis ir dis­kri­mi­nan­tu ap­skai­čiuo­ti įtai­giau­si tro­pai, ri­mai, šrif­tai, pos­mų pa­vi­da­lai. Ne­si moks­liu­kas? Ke­liauk į LKKA kaip Do­nal­das Ka­jo­kas.

Tai­syk­lė Nr. 3: po­ezi­ja – tik „chal­tū­ra“ ar­ba nak­ti­nė pa­mai­na.

Ar­ba sta­tu­sas: pa­grin­di­nė pro­fe­si­ja, brūkš­ne­lis, po­etas. Pa­vyz­džiui: krep­ši­nin­kas-po­etas; po­li­ti­kas-po­etas; sam­do­mas žu­di­kas-po­etas. Po­etas be ki­tos pro­fe­si­jos – rakš­tis BVP su­bi­nėj. Jei toks ti­pe­lis ir gau­na pre­mi­ją ar pa­ra­mą iš vals­ty­bės, tai jo kul­tū­ri­nis in­dė­lis re­tai tą su­mą kom­pen­suo­ja. Tik ne­rei­kia skųs­tis, kad ne­tu­ri ko val­gyt, o iš ba­do ten­ka ra­šy­ti bet ką už ke­lis ska­ti­kus. Žmo­gus, ei­lia­ka­liau­jan­tis 24 h per pa­rą, tam­pa itin vie­na­pu­siš­kas, pri­trūks­ta si­tu­a­ci­jų, epi­zo­dų, te­mų kū­ry­bai ir ra­šo apie pa­tį ra­šy­mą ar­ba ne­ra­šy­mo kan­čią. Po­etė­lis-pro­le­ta­ras vi­sai kas ki­ta, nes grį­žęs po sun­kios die­nos ga­myk­loj jis įsi­jun­gia krep­ši­nį, iš­tie­sia ko­jas, at­si­kem­ša alaus – su­ku­ria šilt­na­mio są­ly­gas kū­ry­bai. Šis bi­čas ne­šio­ja ei­lė­raš­čio frag­men­tus gal­voj, šli­fuo­ja juos, pats ne­su­džiū­va prie kon­ve­je­rio, o ra­dęs lais­vo lai­ko iš­pi­la su­si­kau­pu­sią me­džia­gą ant la­po. Ma­nai, Char­le­sas Bu­kow­skis tik gė­rė, dul­ki­no mo­te­ris ir ra­šė? Lais­va­lai­kiu taip, bet šis žmo­gus 12 me­tų pa­au­ko­jo paš­ti­nin­ko dar­bui. Tad gal jau me­tas at­si­vers­ti dar­bo skel­bi­mų skil­tį ar sto­ti į dar­bo bir­žą? Jei tin­gi dirb­ti, eik į ar­mi­ją – tu­rė­si me­džia­gos mi­li­ta­ris­ti­nei te­mai kaip Si­gi­tas Pa­ruls­kis. Ar­ba tapk ro­ko žvaigž­de. Pui­kus pa­vyz­dys – Ji­mas Mor­ri­so­nas. Ro­kas + po­ezi­ja = di­des­nė pa­klau­sa. Blo­giau­siu at­ve­ju lie­ka ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja. Tik ne­pa­miršk tar­nys­tės die­vui mes­ti dar jau­nys­tė­je ir dėl mo­ters – smal­si vi­suo­me­nė to­kių da­ly­kų pro akis ne­pra­lei­džia. Ne­ti­ki? Pa­klausk Liu­do Va­sa­rio ir V. M.-P.

Tai­syk­lė Nr. 4.: me­tas pa­ro­dyti, iš kur bo­he­ma trykš­ta.

Štai ko­dėl dar­bą rei­kia iš­si­rink­ti at­sa­kin­gai. La­bai no­rint pro­fe­si­ja ir va­ga­bun­diš­kas gy­ve­ni­mas – su­de­ri­na­mi. Tar­kim, die­ną dirb­si, o nak­tį pa­leis­tu­vau­si ir ūžau­si. Pri­va­lai pa­žin­ti tam­si­ą­ją pu­sę – nie­kam ne­įdo­mūs ge­ri ber­niu­kai. Ku­ni­gų plau­kai po ta­vo iš­pa­žin­ties tu­rė­tų pra­žil­ti. Ch. Bu­kow­skis yra pa­sa­kęs: „Jei tė­vams pra­de­da pa­tik­ti ta­vo veik­la – ji pra­stė­ja, bet jei fa­rai vis su­ki­nė­ja­si ap­lin­kui – tik­riau­siai vyks­ta kaž­kas ge­ro.“ Taip, tai reiš­kia, kad teks vėl pra­dė­ti rū­ky­ti. Dar ta­vęs lau­kia ra­šy­mo esant gir­tam kur­sai ir kon­sul­ta­ci­jos su ve­ne­ri­nių li­gų spe­cia­lis­tais. Ne­pro­šal bū­tų pa­ra­gau­ti leng­vų­jų nar­ko­ti­kų. Tik žiū­rėk, ne­virsk sa­lo­ni­niu po­etu – tu­ri bū­ti ar­ti­mas liau­džiai, lan­ky­tis vi­siems, o ne tik eli­tui pri­ei­na­mo­se sky­lė­se. Vėl­gi kaip Ch. Bu­kow­skis ar­ba jo lie­tu­viš­ka mi­ni ver­si­ja – Gin­ta­ras Pa­tac­kas. No­ri pa­si­lei­dė­liš­ku­mo ir pra­ban­gos kom­bi­na­ci­jos? Ly­giuo­kis į Ser­ge­jų Je­se­ni­ną – dė­vė­si gra­žius rū­bus, my­lė­si gra­žias mo­te­ris, bet iš­lai­ky­si pra­stuo­me­nės ydoms ar­ti­mo ge­ra­šir­džio chu­li­ga­no eti­ke­tę. At­mink – jei leng­vai pa­tek­si po si­jo­nais, tai pa­tek­si ir į is­to­ri­ją. Vė­luok, kart­kar­tė­mis at­eik į skai­ty­mus ne­blai­vus ar su bal­tų mil­te­lių žy­me pa­no­sėj, ma­ni­pu­liuok ke­lio­mis da­mo­mis vie­nu me­tu, su­si­mušk su ku­riuo nors iš ko­le­gų po­etų, ne­at­si­imk gau­to ap­do­va­no­ji­mo, keik die­vą, Nė­rį, Mai­ro­nį. At­si­me­ni, kai per krep­ši­nio rung­ty­nes iš­ko­ne­vei­kei Jo­ną Ma­čiu­lį už dar vie­ną ne­taik­lų tri­taš­kį? Da­bar me­tas ap­derg­ti Jo­ną Ma­čiu­lį už ne­taik­lią me­ta­fo­rą. Vis­gi ka­lė­ji­me at­si­dur­ti ne­pa­tar­ti­na, nes ka­li­niai ypač mėgs­ta švel­nia­lū­pius po­etus.

Tai­syk­lė Nr. 5: po­eto pli­kė švie­čia iš to­lo.

Įvaiz­dis yra vis­kas. Pa­si­sam­dyk ko­kį gar­sų sti­lis­tą. Gat­vė­je ta­ve tu­ri at­pa­žin­ti bent jau iš vie­nos kon­kre­čios įvaiz­džio de­ta­lės. Tą pui­kiai iliust­ruo­ja Ba­lio Sruo­gos gin­ta­ri­niai ka­ro­liai, tam­sūs D. Ra­zaus­ko aki­niai ar­ba S. Pa­ruls­kio plau­kai bei rūs­tus žvilgs­nis. Tiks ir po­etiš­ka be­re­tė, ci­ga­re­tės lai­kik­lis, ta­tui­ruo­tės, odi­nis pal­tas ar juo­da odos spal­va. Žmo­nes at­bai­do iš­ba­lę, pa­lie­gę, sa­vo pa­lė­pė­se ar pus­rū­siuo­se ei­les skre­be­nan­tys po­etai. Pa­val­gyk, eik į „ka­čial­ką“. Jei ne­pri­pa­žįs­ti so­lia­riu­mo, skrisk į šil­tuo­sius kraš­tus. Tin­ka­miau­sias va­rian­tas – jei pats esi sti­lis­tas, di­zai­ne­ris. Štai Alek­san­dras Po­greb­no­jus ne tik iš­skir­ti­nai at­ro­do, bet ir ži­no, kaip par­duo­ti pra­di­nu­ko pa­ra­šy­tą kny­gą. Dar po­etui la­bai svar­bu ne­įsi­leis­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą nau­jo­vių. To­dėl klau­sy­kis se­no ge­ro 7-ojo de­šimt­me­čio ro­ko, spaus­dink ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le, gerk vis­kį ar deg­ti­nę. Griež­tai jo­kios drum and bass mu­zi­kos, kom­piu­te­rių ir mer­gai­tiš­kų kok­tei­lių! Už­miršk ma­žy­čius mies­to au­to­mo­bi­liu­kus ar elek­tri­nį trans­por­tą. Rink­tis de­rė­tų iš ret­ro au­to­mo­bi­lių nu­lei­džia­mu sto­gu. Pui­kus va­rian­tas – kla­si­ki­nis mo­to­cik­las. Gauk duo­me­nis apie sa­vo ben­dra­pa­var­džių skai­čių. Ma­rius Bu­ro­kas trum­pas ir ge­rai įsi­me­na­mas, bet „Go­og­le“ pa­ieš­ko­je pi­na­si su Ri­mu Bu­ro­ku, ku­rio įvaiz­dis daug pa­trauk­les­nis dėl hi­pio ir tra­giš­kos di­si­den­to pa­tir­ties. Si­gi­tas Pa­ruls­kis ir­gi ne­blo­gai, bet rei­kia pa­ša­lin­ti iš ke­lio Er­nes­tą Pa­ruls­kį. Pa­pli­tu­sias pa­var­des, be­si­bai­gian­čias -aus­kas ar -vi­čius, bū­ti­na keis­ti ar pri­deng­ti pseu­do­ni­mu. Ba­lys Sruo­ga ne tik tu­rė­jo fan­tas­tiš­ką var­dą ir pa­var­dę, bet ir ta­len­tą kur­ti sla­py­var­džius. Vien jau ko ver­tas Pa­de­gė­lis Kas­ma­tė. Ta­vo pa­slau­goms – dvy­li­ka (vis dėl­to vie­nuo­li­ka ar­ba ma­žiau, nes Va­sa­ris, o gal ir ki­ti jau pa­nau­do­ti) mė­ne­sių pa­va­di­ni­mų. Ko­dėl ne­pa­si­va­di­nus, pa­vyz­džiui, Lu­ku Bir­že­liu?

Tai­syk­lė Nr. 6: po­ezi­ja – ne lop­ši­nė prieš mie­gą.

Kad ji ne­mig­dy­tų, ne­ra­šyk il­gų ei­lė­raš­čių, nu­si­drie­kian­čių per ke­lis pus­la­pius, ar po­emų. Hai­ku ga­li pil­ti į va­lias. Venk sta­tis­ti­niams lie­tu­viams ne­įkan­da­mų an­ti­kos ar bib­li­nių kon­teks­tų. Jo­kių įman­trių, ne­su­pran­ta­mų me­ta­fo­rų: de­gan­čių vo­rų, krau­juo­jan­čio vė­jo, ma­žų upe­lio kė­du­čių ar ver­kian­čios sau­lės uo­gų! Tu ne­tu­ri joms lai­ko ir ko slėp­ti. Jo­kių de­mi­nu­ty­vų ir pa­te­ti­kos! Ne­rei­kia čia nie­ko gra­žin­ti ir jau­din­ti, jei toks jaut­rus es­te­ti­kai, tai pa­ma­ty­si gro­žį ir per ap­skrep­liuo­tą stik­lą. Ra­šyk apie kraštie­čiams ar­ti­mą tik­ro­vę – iš­ger­tus bu­te­lius, ant gal­vos li­pan­čius vir­ši­nin­kus ar po­li­ti­kus, pa­my­lė­tas ar ne­pa­my­lė­tas mo­te­ris, bu­kė­ji­mą, idio­tiš­ką te­le­vi­zi­ją ar ne­skai­tan­čius vai­kus. Ne­pa­gai­lėk ero­ti­kos – ja už­au­gin­si iš­ti­są ly­tiš­kai bręs­tan­čių pa­aug­lių kar­tą. Už­miršk pa­va­di­ni­mus, ku­riuo­se yra žo­dis „pa­va­sa­ris“ ir ki­ti me­tų lai­kai. In­ter­ne­to ko­men­ta­to­rių kar­ta su­vi­lio­ja­ma ant­ra­štė­mis, to­dėl to­kie pa­va­di­ni­mai kaip „Nak­tis be tai­syk­lių“, „Pa­gy­ve­nu­sio vy­ro pa­gun­dos“, „Mei­lė yra šuo iš pra­ga­ro“ ar „Įsi­dul­ki­ni­mas“ pui­kiai tiks. Da­bar dėl tri­jų ar dau­giau žvaigž­du­čių virš ei­lė­raš­čio. Juk po­ezi­ja – tai ne vieš­bu­čių kla­si­fi­ka­ci­ja. Pa­va­di­ni­mo ne­bu­vi­mas – nu­ty­lė­ji­mas? Vei­kiau tin­gi­nys­tė, ne­iš­ski­rian­ti gal­būt įdo­maus ei­lė­raš­čio. Ke­lios die­nos kaip tuš­čias la­pas nie­kaip ne­už­si­pil­do? Da­ryk, kaip Dy­la­nas Tho­mas da­rė – iš pra­džių pri­si­rink ne­ti­kė­čiau­sių be­si­ri­muo­jan­čių žo­džių, o ta­da prie jų pri­temk ei­lu­tes. Ne­pa­miršk nuo­lat de­di­kuo­ti sa­vo ei­lė­raš­čių ir kny­gų. Kam? Vi­siems: Jė­zui, Mai­ro­niui, pre­zi­den­tei, kai­my­nei. Pa­ste­bi­ma de­di­ka­ci­ja bū­tų, pa­vyz­džiui: „Ski­riu Bi­ru­tei už nuo­sta­biau­sią ora­li­nį gy­ve­ni­me.“

Tai­syk­lė Nr. 7: pa­šil­dy­kit pra­ga­re dar vie­ną lo­vą.

Yra vie­na blo­ga (nors ne­bū­ti­nai) nau­jie­na – bū­tų pra­var­tu mir­ti anks­ti. Na, gal ne taip anks­ti kaip Art­hu­ras Rim­baud, bet ir ne im­po­ten­ti­nio am­žiaus. Nu­si­žu­dy­ti, taip pa­brė­žiant šio pa­sau­lio ne­tin­ka­mu­mą ge­ni­jui, – pui­ki bio­gra­fi­jos de­ta­lė. S. Je­se­ni­nas pa­li­ko pa­sau­lį tris­de­šim­ties, taip su­kel­da­mas jau­nų sa­vo ger­bė­jų sa­vi­žu­dy­bių vir­ti­nę. Jei ne­iš­drį­si pa­kel­ti prieš sa­ve ran­kos, ta­ve pri­baigs svai­ga­lai, ka­lo­rin­gas mais­tas, mo­te­rys ar pats gy­ve­ni­mas. Sti­lin­ga po­pu­lia­raus po­eto mir­tis tu­rė­tų bū­ti pa­na­ši į To­mo Arū­no Ru­do­ko – ei­nant 46 me­tus su­stab­dy­ti šir­dį mer­gi­nos glė­by­je nuo lū­pų dar ne­nu­džiū­vus mo­ters sko­niui ir vy­nui iš ant sta­lo sto­vin­čio bu­te­lai­čio.

Ti­kiuo­si, tau pa­dė­jo šie pa­ta­ri­mai ir no­ri tęs­ti kon­sul­ta­ci­jas su spe­cia­lis­tu – su­si­siek. Jei kreip­sie­si per pen­kio­li­ka mi­nu­čių, ne­mo­ka­mai gau­si „Leng­vą bū­dą tap­ti ren­ka­mu po­li­ti­ku“.