García Márquezas: me­di­niu vei­du

IVÁN UL­CHUR COL­LA­ZOS

Ivánas Ul­chu­ras Col­la­zo­sas – ko­lum­bie­tis, gy­ve­nan­tis Ek­va­do­re. 1987 me­tais Os­ti­ne (Tek­sa­se) įgi­jo is­pa­na­kal­bių ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo dien­raš­čių „El Co­mer­cio“ ir „Hoy“ ap­žval­gi­nin­kas. Žy­miau­sia esė kny­ga – „García Márqu­e­zas: apie juo­ką ir ki­tus vieš­pa­ta­vi­mus“ (García Márqu­ez: del hu­mor y ot­ros do­mi­nios, 1997). Yra iš­lei­dęs dvi trum­pų ap­sa­ky­mų kny­gas; nau­jau­sia kny­ga – ro­ma­nas „Ne­pa­slėp­tie­ji Mag­nu­so Šor­te­rio gy­ve­ni­mai“ (Las no ve­la­das vi­das de Mag­nus Shor­ter, 2004). Nuo 1988-ųjų dės­to li­te­ra­tū­rą San Fran­cis­co de Qui­to uni­ver­si­te­te.


Ar eg­zis­tuo­ja tiks­lus ir vie­nin­te­lis ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo api­brė­ži­mas? O gal ver­ta per­mąs­ty­ti ne­pa­ju­di­na­mus šio jau dau­gy­bę kar­tų ty­ri­nė­to li­te­ra­tū­ri­nio fe­no­me­no pa­grin­dus? Dis­ku­tuo­jant apie ta­ria­mai iš­skir­ti­nę Lo­ty­nų Ame­ri­kos ma­nie­rą vaiz­duo­ti tik­ro­vę, vi­sa­da nau­din­ga (ir leng­viau aka­de­mi­niu at­žvil­giu) su­grįž­ti prie to, kas pa­pras­čiau­sia, dar kar­tą per­svars­tant da­ly­kus, tu­rė­ju­sius įta­kos la­biau­siai su mi­nė­tuo­ju reiš­ki­niu sie­ja­mo kū­rė­jo dar­bams. Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jas Gab­rie­lis García Márquezas, lai­ko­mas rep­re­zen­ta­ty­viau­siu at­sto­vu, yra iš­sa­kęs kon­cen­truo­tų ir griež­tų min­čių, jas ir ap­svars­ty­si­me tar­si eg­zo­ge­niš­ką pra­tar­mę, siek­da­mi iš­si­aiš­kin­ti, ar tu­ri­me spe­ci­fi­nį, mar­ke­siš­ką­jį api­brė­ži­mą, su­tam­pan­tį su ofi­cia­liai­siais ar­ba tie­siog ki­tų au­to­rių api­brė­ži­mais, o gal­būt ir jiems prieš­ta­rau­jan­tį.

On­to­lo­gi­nė ver­si­ja: įsta­bio­ji tik­ro­vė (lo re­al ma­ra­vil­lo­so)

Ak­cen­tuo­ti skir­tu­mus tarp įsta­bio­sios tik­ro­vės, ku­rią tiek te­oriš­kai, tiek prak­tiš­kai yra nag­ri­nė­jęs Ku­bos ra­šy­to­jas Ale­jo Car­pen­tie­ras, ir ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo – ne­nau­jas da­ly­kas. Kri­ti­kas Ale­xis Márquezas tei­gia, kad ro­ma­ne „Šios že­mės ka­ra­lys­tė“ (El rei­no de es­te mun­do) ir esė rin­ki­ny­je „Są­ly­čiai ir iš­si­sky­ri­mai“ (Tien­tos y di­fe­ren­cias) Car­pen­tie­ras plė­to­ja Lo­ty­nų Ame­ri­kos kaip įsta­bio­sios tik­ro­vės že­my­no fi­zi­niu, is­to­ri­niu ir psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu idė­ją:

Tai, ką gy­nė Car­pen­tie­ras, bu­vo Lo­ty­nų Ame­ri­kos įsta­bio­sios tik­ro­vės sa­vi­tu­mas. Ki­taip ta­riant, įsi­ti­ki­ni­mas, kad įsta­bio­ji tik­ro­vė glū­di mū­sų fi­zi­nė­je, is­to­ri­nė­je ir psi­cho­lo­gi­nė­je re­a­ly­bė­je ir su­da­ro že­my­no iden­ti­te­to, iš­si­ski­rian­čio iš ki­tų tau­tų, pa­grin­dą.

Yra ži­no­ma, kad tuo­jau po ap­si­lan­ky­mo Hai­ty­je Car­pen­tie­ras ėmė pa­brėž­ti ypa­tin­gą mū­sų ra­si­nio sin­kre­tiz­mo (mes­ti­za­je) cha­rak­te­rį: eu­ro­pie­čių, in­dė­nų ir juo­da­o­džių krau­ją, su­da­riu­sį svar­biau­sių mi­ti­nių cha­rak­te­ris­ti­kų et­ni­nį kry­žių. Car­pen­tie­rui ame­ri­kie­tiš­ko­ji tik­ro­vė įsta­bi to­dėl, kad ir ra­sių įvai­ro­vę nu­lė­mę įvy­kiai ypa­tin­gi, nu­to­lę nuo to, kas įpras­ta, kas­die­niš­ka: ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų did­vy­rių gy­ve­ni­mai, kon­kis­tos ap­lin­ky­bės, na­tū­ra­li ame­ri­kie­tiš­koji tik­ro­vė, epi­nė-ko­lek­ty­vi­nė is­to­ri­ja, ste­buk­lai kaip šio uni­ka­laus sin­kre­tiz­mo pa­da­ri­nys.

Pri­si­min­ki­me, kad įsta­bio­sios tik­ro­vės idė­ją Car­pen­tie­ras ir Mi­gu­e­lis An­ge­lis As­tu­rias pa­si­sko­li­no iš pa­ry­žie­čių siur­re­a­lis­tų pa­ty­ri­mų. Abu pie­tų ame­ri­kie­čiai pe­rė­mė min­tį, kad tai, kas yra įsta­bu ir siur­re­a­lis­tų iš­gau­ta vaiz­duo­tės la­bo­ra­to­ri­jo­je, sie­kia dar Ame­ri­kos prie­šis­to­rę.

Rei­kia su­tik­ti su Ale­xiu Márquezu, kad to­kia iden­ti­te­to ver­si­ja ga­lė­tų bū­ti va­di­na­ma on­to­lo­gi­ne; nors ši ir ne­bū­ti­nai vie­nin­te­lė, ma­giš­ka­sis cha­rak­te­rio pra­das – do­mi­nuo­jan­tis. Ki­taip ta­riant, ma­giš­ko­ji tik­ro­vė (lo re­al gi­co) nė­ra su­konst­ruo­ta; ji at­ei­na iš mū­sų įsta­bios pul­suo­jan­čios ame­ri­kie­tiš­kosios kas­die­ny­bės.

Vie­nas to­kių šiur­piai įsta­bių įvy­kių – Ame­ri­kos už­ka­ria­vi­mas, ku­ria­me vis­kas įmag­ne­tin­ta ne­pa­pras­tų da­ly­kų. Rem­da­ma­sis jais, ra­šy­to­jas Germánas Ar­ci­nie­ga­sas yra pa­sa­kęs, kad la­biau už šu­nis, žir­gus ir pa­ra­ką le­mian­čiu da­ly­ku bu­vęs prie­ta­rin­gas mąs­ty­mas, ku­rį ri­te­rių ro­ma­nai įskie­pi­jo in­dė­nų už­ka­riau­to­jų ir met­raš­ti­nin­kų – „tau­tos, die­vi­nu­sios ne­re­gė­tus žyg­dar­bius“ – są­mo­nėn, ir šie grie­bė­si pri­kel­ti mi­tus, ran­da­mus to­kiuo­se teks­tuo­se kaip „Ama­zo­nės“ ar „Am­ži­nos jau­nys­tės šal­ti­nis“. Ame­ri­ka lai­ky­ta uto­pi­ja ar­ba vie­ta, ku­r kon­kre­tūs eu­ro­pie­tiš­ki mi­tai pa­ga­liau bus iš­mė­gin­ti ir, įgy­ven­di­nant dau­ge­lį iliu­zi­jų, pa­vers­ti re­a­ly­be.

Ka­da įsta­bio­sios tik­ro­vės kon­cep­tas virs­ta ma­giš­kuo­ju re­a­liz­mu? Ra­šy­to­jas Mi­gu­e­lis An­ge­lis As­tu­rias, ly­dė­jęs Car­pen­tie­rą į Pa­ry­žių, o vė­liau ir pe­ru­jie­tis José María Ar­gu­e­da­sas pa­da­ro iš­va­dą, kad ma­giš­ko­ji tik­ro­vė iš tik­rų­jų glū­di mi­ti­nė­je in­dė­nų pa­sau­lė­vo­ko­je. Už­ten­ka pa­skai­ty­ti ma­jų ki­čių epą „Po­pol Vuh“, ar­ba ki­taip – „Pa­ta­ri­mų kny­gą“, kad įsi­ti­kin­tu­me šiuo na­tū­ro­je sly­pin­čiu ma­giš­ku, mi­ti­niu ir re­li­gi­niu pra­du.

Ale­xis taip pat pri­me­na, kad 1925 me­tais, api­bū­din­da­mas po­eksp­re­sio­nis­ti­nę ta­py­bą, vo­kie­tis Fran­zas Ro­has pa­var­to­jo ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo ter­mi­ną ir šį, at­ke­lia­vu­sį į Pie­tų Ame­ri­ką, pa­si­čiu­po Ve­ne­su­e­los po­etas Vi­cen­te Gar­ba­si. Vė­liau, 1948 me­tais, kal­bė­da­mas apie žmo­gų kaip pa­slap­tį ir po­etiš­kas tik­ro­vės pra­na­šys­tes, Ve­ne­su­e­los ra­šy­to­jas Ar­tu­ro Us­la­ras Piet­ri ter­mi­ną pri­tai­kė tam tik­ro po­bū­džio ap­sa­ky­mams.

Tie­sa ta, kad tuo pa­čiu me­tu Car­pen­tie­ras ir As­tu­rias at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad siur­re­a­lis­tai pa­brė­žia įsta­bų­jį, mi­ti­nį Ame­ri­kos „pri­mi­ty­vu­mą“. Kaip aiš­ki­na ra­šy­to­jas Fer­nan­do Cru­zas Kron­fly, šie du kū­rė­jai tu­rė­jo iš­vyk­ti sve­tur tam, kad akis į akį su­si­dur­tų su te­nykš­te pa­sau­lė­jau­ta:

In­dė­niš­ko­ji Ame­ri­ka bu­vo ki­to­kios pa­sau­lė­vo­kos įro­dy­mas; čia į ne­pa­kar­to­ja­mą vi­su­mą meist­riš­kai jun­gė­si tai, kas ra­cio­na­lu ir ira­cio­na­lu, są­mo­nin­ga ir ne­są­mo­nin­ga, sap­nas ir tik­ro­vė. Tra­di­ci­nė lo­gi­ka lau­žy­ta, žo­džiai net tu­rė­ję mo­lio – pir­map­ra­džių gel­mių, iš ku­rių ir at­ėjo, – kva­pą.

García Márquezas ir ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo ver­si­ja

Pa­bu­dęs vie­ną ry­tą iš ne­ra­maus mie­go, Gre­go­ras Zam­za pa­si­ju­to pa­vir­tęs bai­sin­gu va­ba­lu. Jis gu­lė­jo lo­vo­je ant kie­tos kaip šar­vas nu­ga­ros ir, ma­žu­mą kils­te­lė­jęs gal­vą, ma­tė sa­vo iš­gaub­tą ru­dą pil­vą, su­skai­dy­tą su­ra­gė­ju­sių lan­kų, pri­deng­tą vos be­si­lai­kan­čios ant­klo­dės (Fran­zas Kaf­ka, „Me­ta­mor­fo­zė“, ver­tė Te­odo­ras Čet­raus­kas).

Pra­dė­ję ty­ri­nė­ti Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jo žur­na­lis­ti­nės kar­je­ros pra­džią, su­ži­no­tu­me, kad jau­na­jam re­por­te­riui Ka­ri­bus rū­pė­ta pa­ro­dy­ti ne tik to­kius, ko­kie jie bu­vo, bet ir to­kius, ko­kie ga­lė­jo bū­ti, o ši­to­kiam vaiz­da­vi­mui kon­kre­čių fak­tų ne­rei­kė­jo. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties García Már­que­zas on­to­lo­gi­nę pras­mę nu­ro­do ne kaip vie­nin­te­lę iš­ei­tį, o tie­siog kaip vie­ną iš bū­dų pa­pa­sa­ko­ti šią Ka­ri­bų kas­die­ny­bę. Ra­šy­to­jas tei­gia sie­kian­tis kuo įti­ki­na­miau pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją, tar­si „me­di­niu vei­du“, ne­leis­da­mas įta­ri­nė­ti, at­si­ras­ti men­kiau­siai abe­jo­nės raukš­le­lei.

Márquezas pri­si­me­na, kaip jo se­ne­lė Tran­qui­li­na Igua­rán, ki­lu­si iš Gu­a­chi­ros, „me­di­niu vei­du“ pa­sa­ko­da­vu­si is­to­ri­jas apie dva­sias, kaip jo te­ta Fran­cis­ca Ci­mo­do­sea ras­tą de­for­muo­tą kiau­ši­nį pa­lai­kė bai­sin­guo­ju ba­zi­lis­ko kiau­ši­niu ir įsa­kė įmes­ti į lau­žą.

Kiek vė­liau toks kal­bė­ji­mas „me­di­niu vei­du“ ta­po ma­nie­ra ar­ba sti­liu­mi, lai­ky­tais ge­bė­ji­mu ne­įti­kė­ti­na pa­vers­ti sa­vai­me su­pran­ta­ma. Šis in­tui­ty­vus mo­kė­ji­mas pa­jus­ti ir per­teik­ti ne­pa­pras­ta, vis­ką pa­vers­ti į kas­die­ny­bės ma­te­ri­ją, ki­lęs bū­tent iš mo­te­riš­ko­sios – ne to­kios prak­tiš­kos ir įta­rios – ra­šy­to­jo gi­mi­nės pu­sės.

Dar vė­liau, pra­ėjus tris­de­šim­čiai me­tų, mek­si­kie­tiš­kos tra­di­ci­jos ke­ly­je ne­ti­kė­tai at­si­ran­da „Šim­tas me­tų vie­nat­vės“. Das­so Saldíva­ras pa­sa­ko­ja:

Tu­rint gal­vo­je tai, kad he­te­ro­ge­niš­kam Ma­kon­do pa­sau­liui virs­ti tik­ro­ve rei­kė­jo vi­siš­kai pa­ver­gian­čio kal­bė­ji­mo, grei­tai su­vok­ta, jog pro­ble­mos spren­di­mas bū­si­ąs grį­ži­mas prie iš­ta­kų: „Šim­tas me­tų vie­nat­vės“ tu­rė­jo bū­ti pa­pa­sa­ko­ta tuo pa­čiu „me­di­niu vei­du“, ko­kiu se­ne­lė Tran­qui­li­na Igu­arán Co­tes vai­kys­tė­je jam pa­sa­ko­da­vu­si fan­tas­tiš­kas is­to­ri­jas, tuo pa­čiu vei­du, ko­kiu jis pri­si­mi­nė ma­tęs te­tą Fran­cis­cą Ci­mo­do­seą Mejíą įsa­ki­nė­jan­čią gru­pe­lei vai­kų, kad šie Ara­ka­ta­kos na­mų kie­me su­kur­tų lau­žą ir su­de­gin­tų „ba­zi­lis­ko kiau­ši­nį“.

Gre­ta pa­vel­dė­to ga­bu­mo pa­sa­ko­ti ši­taip įti­ki­na­mai, García Márquezas sa­vo drau­gui Pli­nio Apu­le­yo Men­do­zai yra už­si­mi­nęs, kad 1947-ai­siais, kai bū­da­mas de­vy­nio­li­kos me­tų stu­di­ja­vo tei­sę Bo­go­to­je, per­skai­tė Kaf­kos „Me­ta­mor­fo­zę“ ir li­ko ap­stul­bin­tas. Ra­šy­to­jas pa­sa­ko­jo, kaip, pirm­ta­ko įkvėp­tas, su­vo­kė ki­to­kios sti­lis­ti­nės ma­nie­ros ga­li­my­bę, ir šios ma­nie­ros iš­ta­kos sie­kė ra­miau­siu vei­du se­ne­lės po­rin­tas fan­tas­tiš­kiau­sias is­to­ri­jas. Tai, kas Kaf­kos įtvir­tin­ta kaip li­te­ra­tū­ra, kny­ga, García Márquezui bu­vo žo­di­nio pa­sa­ko­ji­mo tra­di­ci­ja šei­mo­je. „Me­ta­mor­fo­zės“ pa­lik­tas įspau­das, ra­šy­to­jo Ma­rio Var­ga­so Llo­sos pa­va­din­tas „kul­tū­ri­niu de­mo­nu“, ko­lum­bie­čiui ta­po aks­ti­nu: ki­tą die­ną, vis dar pa­ke­rė­tas, García Márquezas pa­ra­šo sa­vo pir­mą­jį ap­sa­ky­mą „Tre­čia­sis su­si­tai­ky­mas“ (La ter­ce­ra re­sig­na­ción).

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pir­mo­ji García Márquezo ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo idė­ja yra ki­lu­si iš eks­pre­sy­vaus mė­gi­ni­mo be­jaus­miu vei­du pa­pa­sa­ko­ti tai, kas ne­pa­pras­ta. Vė­liau García Márquezas šią rep­re­zen­ta­ci­jos for­mą dar pa­to­bu­lins sis­te­min­gu itin pa­vei­kių sti­lis­ti­nių prie­mo­nių, iš ku­rių svar­biau­sios – hi­per­bo­lė ar­ba per­dė­ji­mas, var­to­ji­mu.

Mi­nė­to­ji fi­gū­ra, bū­din­ga ne tik García Márquezo kū­ry­bai, bet ir Ko­lum­bi­jos ta­py­to­jo Fer­nan­do Bo­te­ro dar­bams, sie­ta su gro­tes­ko es­te­ti­ka ir pa­ra­dok­sa­li­ą­ja kū­niš­ka de­for­ma­ci­ja, pri­klau­san­čia Ra­be­lais tra­di­ci­jai:

Hi­per­bo­liz­mas, skal­dan­tis har­mo­ni­ją, de­monst­ruo­ja kū­ną, ku­ris ju­dė­da­mas tįs­ta ir lau­žy­da­mas pro­por­ci­jas su­dar­ko įpras­tą pa­vi­da­lą. Kū­ną, ku­ris, su­si­dur­da­mas su pa­sau­liu, nu­jau­čia cha­o­tiš­ką ob­jek­ty­vią tik­ro­vę ir da­ly­kų lem­tį. Kad gy­vuo­tų lai­ke, jam rei­kia ne am­ži­ny­bės, o žū­ties; mir­ties me­ta­fo­ra, kaip pa­brė­žia Freu­das, ne­ga­li iš­si­ža­dė­ti skaus­mo ir ne­apy­kan­tos (Ju­an Mo­li­na Mo­li­na, „García Márquezas ir Bo­te­ro: hi­per­bo­lės hi­per­bo­lė“).

Ale­xis Márquezas tvir­ti­na, kad hi­per­bo­li­zuo­da­mas, per­dė­da­mas, nuo įpras­tų bruo­žų per­ei­da­mas prie tik­ro­vė­je ne­įma­no­mų, „iš ne­iš­sen­kan­čio vy­riš­ku­mo, pa­žen­klin­to gau­sy­be ta­tui­ruo­čių įvai­riau­sio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis“, Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jas ku­ria to­kius per­so­na­žus kaip pul­ki­nin­kas do­nas Au­re­lia­nas Bu­en­di­ja – jį re­gi­me „Šim­te me­tų vie­nat­vės“.

Ža­vin­gas šis per­so­na­žų fi­zio­lo­gi­jos su­mi­ti­ni­mas, ku­rio per­tek­lius – tai eks­pre­sy­vių­jų ma­ni­pu­lia­ci­jų pa­sek­mė, o šios kal­ti­nin­kas au­to­rius da­ro ko­ky­biš­ką šuo­lį nuo įpras­ta link liau­diš­kai ste­buk­lin­ga, iš­si­pu­čiantį iki juo­ko ar gan­do, ku­ris ga­liau­siai nu­trau­kia­mas er­ze­lio. Pa­vei­ku­mo, įti­ki­na­mu­mo dė­lei vis­kas per­de­da­ma, pa­di­di­na­ma.

Iš­gal­vo­tas, ta­čiau įti­ki­na­mas pa­sa­ko­ji­mas im­pli­kuo­ja ne­by­lų su­ti­ki­mą su mu­mis, skai­ty­to­jais. Mū­sų tie­sos, ap­čiuo­pia­mų ir įro­do­mų da­ly­kų troš­ki­mas ne­at­si­lai­ko prieš lem­ties jė­gą; įsi­leis­tos net ir ne­įti­ki­miau­sios is­to­ri­jos pa­tik­liai sie­lai ro­do­si tik­res­nės už pa­pras­čiau­sius, re­a­liau­sius da­ly­kus.

Pa­bai­go­je: ne­įsi­kib­ki­me Ale­xio Márquezo tei­gi­nio, kad įsta­bio­ji tik­ro­vė, bū­da­ma on­to­lo­gi­ne ka­te­go­ri­ja, nu­ro­do ke­rin­čios ame­ri­kie­tiš­ko­sios tik­ro­vės per­cep­ci­ją. Prie­šin­gai, ma­giš­ką­jį re­a­liz­mą lai­ky­ki­me es­te­ti­nės raiš­kos bū­du, sti­lis­ti­ne ma­ni­pu­lia­ci­ja, tiks­liau – na­ra­ty­vi­ne tech­ni­ka. Ki­ta ver­tus, ne­pa­mirš­ki­me ir fak­to, kad Car­pen­tie­ro įro­di­nė­ta ne­pa­pras­ta ame­ri­kie­tiš­ko­ji kas­die­ny­bė, jos įgim­tas dvi­ly­pu­mas ro­do to, kas keis­ta, su­gy­ve­ni­mą su tuo, kas pa­pras­tai va­di­na­ma nor­ma­liuo­ju pa­sau­liu.

Mus, Ma­kon­do gy­ven­to­jus, įsta­bio­ji tik­ro­vė ska­ti­na už­baig­ti šiuos svars­ty­mus, kad pa­ga­liau pri­pras­tu­me, ne­si­ste­bė­tu­me ir lik­tu­me tik skai­ty­to­jais.

Šia­me straips­ny­je iš­ana­li­za­vo­me vos ke­le­tą iš­ori­nių veiks­nių, tu­rė­ju­sių įta­kos García Márquezo kū­ry­bai. Di­džiuo­ju iš­šū­kiu lie­ka mė­gi­ni­mas pra­si­skverb­ti į „Šim­tą me­tų vie­nat­vės“, svar­biau­sią ra­šy­to­jo kū­ri­nį, kad per­pras­tu­me įspū­din­go pan­tag­riu­e­liš­ko žais­mo pa­slap­tis.

___

Ci­tuo­ti dar­bai


Márquez, Ale­xis. „Ale­jo Car­pen­tier te­orías del bar­ro­co y de lo re­al ma­ra­vil­lo­so“. Nu­e­vo tex­to críti­co. Año III. No. 5. 1990. Stan­ford Uni­ver­si­ty, Stan­ford, Ca­li­for­nia.

Cruz Kron­fly, Fer­nan­do. „El re­a­lis­mo ma­ra­vil­lo­so y sus pre­cur­so­res en Améri­ca La­ti­na“. La somb­ril­la pla­ne­ta­ria. San­tafé de Bo­gotá: Pla­ne­ta, 1994.

Saldívar, Das­so. García Márquez, El via­je a la se­mil­la, La biog­rafía. Bo­gotá: Al­fa­gu­a­ra, 1997.

Mo­li­na Mo­li­na, Ju­an. „García Márquez y Bo­te­ro: La hipérbo­le de la hipérbo­le“. Bo­gotá: Dia­rio El Es­pec­ta­dor, Su­ple­men­to do­mi­ni­cal. s. f.

Afe­se“, 2007, Nr. 46

Ver­tė Gied­rė Ta­ta­rū­nai­tė

Komentarai / 1

  1. Ausis.

    Jei trumpai, tai manau meksikietis Juanas Rulfo su savo “Pedru Paramu” yra ištaka. Tik kad jis vieną knygą teparašė ir nustojo būti rašytoju. Tačiau Markuesas šitą kūrinį mokėjo mintinai ir galėjo cituoti nuo bet kurios vietos.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.