Pas­ku­ti­nis ka­pi­ta­liz­mo he­ro­jus,

ar­ba Kaip „Tam­sos ri­te­rio su­grį­ži­mas“ at­sklei­džia Bet­me­no kon­ser­va­tiz­mą

ROBERT COLVILE

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad esa­te vai­kas mi­li­jar­die­rius, ta­pęs naš­lai­čiu po tra­giš­kai pa­si­bai­gu­sio api­plė­ši­mo gat­vė­je. Jūs nu­spren­dė­te vi­sas jė­gas skir­ti tam, kad dau­giau nie­kam ne­tek­tų taip ken­tė­ti kaip jums. Ta­čiau kaip tai už­tik­rin­ti? Įstei­gia­te so­cia­li­nės pa­gal­bos cen­trų tin­klą, pri­sam­do­te so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, ski­ria­te pi­ni­gų re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­moms? Ar ap­si­vel­ka­te gu­mi­nį kos­tiu­mą ir nak­ti­mis šmai­žio­ja­te mies­te, lup­da­mas aso­cia­lus, kol šie pa­si­ža­da ne­be­pa­žei­di­nė­ti įsta­ty­mų?

At­sa­ky­mas glau­džiai su­si­jęs su pa­čia di­džiau­sia Bet­me­no pa­slap­ti­mi – ne, tai ne tik­ro­ji jo ta­pa­ty­bė (nu­trūk­tgal­vis pra­mo­ni­nin­kas Briu­sas Vei­nas), o tai, kad jis – už­si­slap­ti­nęs De­ši­ny­sis. Ši pa­slap­tis at­sklei­džia­ma vie­na­me iš svar­bes­nių šių me­tų fil­mų. „Tam­sos ri­te­rio su­grį­ži­me“ bri­tų re­ži­sie­rius Chris­top­he­ris No­la­nas at­vi­rai vaiz­duo­ja Bet­me­ną kaip plu­tok­ra­ti­jos ša­li­nin­ką, pri­vers­tą gin­ti sa­vo mies­tą nuo eko­no­mi­nio nuos­mu­kio ir glo­ba­li­za­ci­jos nu­skur­din­tų žmo­nių. Ta­ria­mas pik­ta­da­rys ga­li bū­ti di­de­lių ga­ba­ri­tų bai­sū­nas Bei­nas (akt. To­mas Har­dy), ta­čiau jo įkvėp­to su­ki­li­mo tiks­las iš es­mės yra už­im­ti Go­ta­mo mies­tą, jei „99 pro­cen­tai“ pa­si­nau­dos šau­na­mai­siais gin­klais, o ne me­ga­fo­nais.

Il­gask­ver­nio Kry­žiuo­čio vir­ti­mas Il­gask­ver­niu Kon­ser­va­to­riu­mi kai kam ga­li su­kel­ti nuo­sta­bą. Bet tai ne pir­mas toks No­la­no triu­kas. Anks­tes­nia­me sa­vo fil­me apie Bet­me­ną – „Tam­sos ri­te­ris“ (2008) – šis re­ži­sie­rius Go­ta­mo gy­ven­to­jams lei­džia pa­tir­ti te­ro­riz­mo grės­mę – He­at­ho Led­ge­rio vai­di­na­mo Džo­ke­rio, ku­ris, pa­na­šiai kaip Al Kai­da, yra ne­prog­no­zuo­ja­mas ir ne­per­kal­ba­mas, pa­vi­da­lu. Te­nai Bet­me­nui te­ko suk­ti gal­vą taip pat kaip ir Jung­ti­nių Vals­ti­jų pre­zi­den­tui Bus­hui. Ar tei­sin­ga kan­kin­ti ka­li­nį, kad iš­gau­tum gy­vy­biš­kai svar­bią in­for­ma­ci­ją? At­sa­ky­mas fil­me – kaip ir pre­zi­den­to – vie­na­reikš­miš­kas „taip“. Ar to­ta­li­nis elek­tro­ni­nis se­ki­mas ga­li bū­ti pa­tei­si­na­mas gau­dant vie­ną ar du ne­nau­dė­lius? Šiuo at­ve­ju No­la­no at­sa­kas li­be­ra­les­nis: Bet­me­nas per­lei­džia sa­vo vi­sa­ga­lio se­ki­mo prie­tai­so val­dy­mą do­ram tei­sė­jui Mor­ga­nui Fre­e­ma­nui – tai šv. Au­gus­ti­no dva­siai ar­ti­miau­sias spren­di­mas, ku­rį mū­sų puo­lęs am­žius ga­li pa­si­rink­ti.

Bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad No­la­nas tie­siog per­ne­lyg daug įžvel­gia šia­me per­so­na­že. Vis dėlto Bet­me­nas – ne tik nuo­la­ti­nis tei­si­nės sis­te­mos li­be­ra­lu­mo kri­ti­kas, pri­vers­tas tai­sy­ti pa­dė­tį, kai skys­tab­lauz­džiai tei­sė­jai ir nie­kam ti­kę sar­gai iš­lei­džia blo­giu­kus vėl žu­dy­ti. Nuo pat su­kū­ri­mo pra­džios, kaip tei­gia ko­mik­sų ra­šy­to­jas ir su­per­he­ro­jų is­to­ri­kas Gran­tas Mor­ri­so­nas, „Bet­me­nas bu­vo pas­ku­ti­nis ka­pi­ta­liz­mo he­ro­jus… mi­li­jo­nie­rius, lie­jan­tis sa­vo vai­kiš­ką įnir­šį ant vi­sų vi­suo­me­nės sluoks­nių kri­mi­na­li­nių ele­men­tų… lyg ap­sės­tas sie­kian­tis ne­įma­no­mo da­ly­ko – vi­siems lai­kams iš­nai­kin­ti nu­si­kals­ta­mu­mą“.

Iš tie­sų: Su­per­me­nas iš es­mės yra fan­ta­zi­ja apie ga­lios įgi­ji­mą – nu­gei­bė­lis ny­kū­nas ga­li slap­ta at­spar­dy­ti už­pa­ka­lius niek­da­riams, – o Bet­me­nas įkū­ni­ja kie­tuo­lio vaiz­di­nį. Ar­ba tiks­liau – vai­kui bū­din­gą kie­tuo­lio su­vo­ki­mą: tai vy­ras, tu­rin­tis dau­giau­sia pi­ni­gų, di­džiau­sią na­mą, ge­riau­sią slėp­tu­vę bei grei­čiau­sią ma­ši­ną ir tie­siog ne­ga­lin­tis at­si­gin­ti gra­žiau­sių mer­gi­nų.

Štai ko­dėl Bet­me­nas šian­dien su­lau­kia to­kio pla­taus at­gar­sio. Ki­ti he­ro­jai – Žmo­gus Vo­ras ar iks­me­nai – ga­li bū­ti mar­gi­na­li­zuo­ti vie­ni­šiai. Bet, anot Mor­ri­so­no, tai ne su­ta­pi­mas, kad „pa­sau­ly­je, ku­ria­me tur­tas ir įžy­mu­mas yra žmo­gaus pa­sie­ki­mų ma­ta­vi­mo prie­mo­nė… šių lai­kų po­pu­lia­riau­si fik­ci­niai su­per­he­ro­jai – Bet­me­nas ir Ge­le­ži­nis Žmo­gus – abu yra gra­žuo­liu­kai mag­na­tai“. Iš tie­sų: Ge­le­ži­nis Žmo­gus yra pas­ku­ti­nis ple­vė­sa ka­pi­ta­lis­tas, ku­ris pre­ky­bos gin­klais at­si­sa­ko ne tai­kos ir mei­lės dva­sios įkvėp­tas, o dėl to, kad pats no­ri la­kio­ti su šau­dan­čiu me­ta­li­niu kos­tiu­mu, ne­mir­tin­gais Dak­ta­ro Blo­gio žo­džiais ta­riant, švirkš­čio­da­mas la­ze­rio spin­du­liais. Kaip tik taip bū­tų da­riu­si ir Ayn Rand, jei tik bū­tų tu­rė­ju­si tiek iš­tek­lių.

Elas­ta­nu aptemptus Bet­me­no pe­čius, be abe­jo, įma­no­ma pri­slėg­ti ir dar di­des­niu in­te­lek­tu­a­li­niu svo­riu. Vie­nas „The Wall Stre­et Jour­nal“ au­to­rius mė­gi­no „Tam­sos ri­te­rį“ in­ter­pre­tuo­ti kaip „šlo­vi­na­mą­ją gies­mę Ge­or­ge’o W. Bus­ho šiais bai­sy­bių ir ka­rų lai­kais pa­ro­dy­tai tvir­ty­bei ir mo­ra­li­nei drą­sai“, at­kreip­da­mas dė­me­sį į tai, kad šikš­nos­par­nio sim­bo­lis pri­me­nąs rai­dę „W“ (vi­du­ri­nį Bus­ho ini­cia­lą). Yra net to­kia kny­ga „Bet­me­nas ir fi­lo­so­fi­ja“ (su pa­an­traš­te „Vi­di­nis tam­sos ri­te­ris“), ku­rio­je gvil­de­na­mi to­kie klau­si­mai kaip an­tai: ar Bet­me­nas tu­ri nu­žu­dy­ti Džo­ke­rį, kad at­ei­ty­je iš­gel­bė­tų dau­giau gy­vy­bių, ir kaip Bet­me­no pa­gal­bi­nin­kas Al­fre­das įkū­ni­ja ta­oiz­mo prin­ci­pus. Tai, ko ge­ro, vie­nin­te­lis vei­ka­las, ku­rio ro­dyk­lė­je Moteris Ka­tė įsi­tai­siu­si ša­lia „ka­te­go­ri­nio im­pe­ra­ty­vo“, o „eg­zis­ten­cia­liz­mo“ kai­my­nys­tė­je at­si­du­ria „blo­gis [evil], Bet­me­no ne­pa­kan­tos ob­jek­tas“.

Ta pa­čia gai­da to­liau plė­to­jant pa­siū­ly­tą me­ta­fo­rą, ne­įti­kė­ti­nos sėk­mės su­lau­ku­sius šių me­tų „Ker­šy­to­jus“ bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti kaip šlo­vi­na­mą­ją gies­mę ko­a­li­ci­nei po­li­ti­kai – taip, čia jė­gas su­vie­ni­ja įvai­riau­sio plau­ko ti­pa­žai spal­vo­tais apa­ti­niais, bet tik tam, kad pa­nau­do­tų iš­mo­nin­gą ir veiks­min­gą prie­var­tą prieš ko­ne są­mo­nin­gai raiš­kiau ne­cha­rak­te­ri­zuo­tą už­puo­li­kų at­ei­vių ma­sę. Ga­li­te kon­trar­gu­men­tuo­ti, kad jei­gu Bet­me­nas iš tik­rų­jų bū­tų ma­no sva­jo­nių to­ris, jis iš­vis nu­sto­tų kiš­tis į rin­ką, užuot ska­ti­nęs be­ato­dai­riš­kų­jų Go­ta­mo pi­lie­čių pri­klau­so­my­bę nuo su­per­he­ro­jų siū­lo­mos so­cia­li­nės rū­py­bos. Vis dėl­to, įsi­tai­sęs ki­no sa­lė­je, aš ir to­liau pri­ta­ri­mo šūks­niais ra­gin­siu Bet­me­ną, tę­sian­tį il­ga­am­žę ko­vą už tie­są, tei­sin­gu­mą ir nu­si­sto­vė­ju­sią so­cia­li­nę tvar­ką.

The Dai­ly Te­leg­raph“, 2012.VII.17
Ver­tė An­drius Pa­tiom­ki­nas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.