„Mes visi privalome būti darbo artistais“

ARŪNAS BRAZAUSKAS

Gyčio Padegimo parašyto ir pastatyto „JAH“ vaizdinių sraute, – greta dekoracijų, šviesų, scenos baldų, gyvų aktorių, – galima pasigesti dalyko, kurį gal pamatysime ateities teatre. Tai žymeklis, arba „kursorius“, – toks švytintis taškelis, kurį stumdantis žmogus jaučiasi kompiuterio viešpačiu.

Scena – ne kompiuterio ekranas, tačiau „JAH“ tikrai hipertekstas. Jo fragmentai dygsta iš praeities ir nematomu sąsajų tinklu išsidriekia po visą lietuvių kultūrą. Elektroninio teksto dalys galėtų būti pažymėtos mėlynai kaip Vikipedijoje ir tai būtų nuorodos į kitus tekstus – jei tiktai autorius ar komentatorius imtųsi nelengvo darbo apausti pjesę išnašomis.

Spektaklyje besiveržiantys spalvingi atminties klodai atrodo lengvi, nes lengvas ir žaismingas pats spektaklis, tačiau tas „lengvas maistas“ sukelia informacinį alkį.

Scenoje pasirodant pačiam JAH – Juozapui Albinui Herbačiauskui, Juozui Keliuočiui, Sofijai Čiurlionienei-Kymantaitei ir kitiems, kyla noras šį bei tą pasižymėti išmaniajame telefone, kad per pertrauką būtų galima panaršyti internete.

Oponuodami vienam istoriniam asmeniui, galėtume atsikirsti, kad reakcija į žodį „kultūra“ gali būti dvejopa: vieni siekia pistoleto, kiti – kompiuterio pelės.

Pjesės veikėjų vardai nėra visiškai nežinomi. Greta lietuvių yra dar dvi veikėjų rūšys: lenkai ir numirėliai. Pastarieji dažniausiai pramanyti, bet lenkų būta tikrų: pavyzdžiui, Tadeuszo Boy-Żeleńskio. Ką apie jį žinome?

„JAH“ veiksmo žaismė, personažų pokštai – visas tas gyvas klegėjimas ir dainavimas atrodo lyg paslaptingų ateivių vizitas iš praeities, ir jam pasibaigus nėra lengva ištirti svečių pėdsakus.

Pasidarbavę su pele ir žymekliu, turėsime pripažinti, kad scenoje žaižaravę lietuviai internete didesni numirėliai nei lenkai.

Jei manęs paklaustų, kur galima pamatyti gyvą S. Čiurlionienę-Kymantaitę, atsakyčiau – nuotraukose ir „JAH“.  Nuotraukose ji graži, „JAH“ – kandi ir šelmiška, o lietuviškame internete jos maždaug tiek, kiek enciklopedijose, t. y. ne kažin kiek.

Adomą Dambrauską-Jakštą su kompiuterio pele irgi nedaug teprakalbinsi, užtat „JAH“ jis kandžiojasi kaip savo recenzijose.

Paragavus kelių dešimtmečių kultūrinio gyvenimo gyvasties, išlieka ūpas skanauti toliau, tačiau paslaugos baigiasi ties teatro slenksčiu. Toliau tiktai sava atmintis, arba knygos. Kas tas A. Dambrauskas-Jakštas?

Nežinia, ar tai didelis komplimentas pasakyti, kad spektaklis gyvas kaip internetas, bet gal kada nors toks palyginimas bus kokybės ženklas. Savo noru prie kompiuterio sėdintis žmogus nenuobodžiauja, „JAH“ žiūrovas irgi nenuobodžiauja, tačiau tai ne tiek jo laimė, kiek autoriaus ir režisieriaus G. Padegimo nuopelnas.

Didžiuma pjesės teksto – tai Herbačiausko ir jo amžininkų citatos. Reikia būti tų klodų žinovu, kad raštų krislai sugultų į spalvingą vėrinį iš patoso ir ironijos.

Herbačiausko spektaklyje tiek daug, kad vienas aktorius gali neįveikti vaidmens. Jei ir įveiktų, nereikia pamiršti aikštingo žiūrovo, kurio internetinė sąmonė reikalauja vaizdų kaitos. Gal todėl, gal dėl kitų priežasčių Herbačiauską vaidina du aktoriai – tai kartu, tai pakaitomis JAH-1 ir JAH-2 kuria vieną charakterį, nors jo diapazonas platus ir šizofreniškas.

Herbačiausko asmenybės mastą, kartu ir naštą, – nuo politinio filosofo iki okultisto, – atlaiko Jono Baranausko ir Sigito Šidlausko JAH’ai. Jie tai daro neįtikėtinai lengvai, kaip dera ponams, spektaklio pradžioje vilkintiems margus gėlėtus kostiumus.

Daugialypėje terpėje spektaklį įkurdina ne vien Simono Glinskio išmoningai sudėliota vaizdo medžiaga, bet ir toks, atrodo, scenai tolimas dalykas kaip tinklalapis http://www.dramosteatras.lt/lt/spektakliai/repertuariniai/jah/.

Perkeisdami biblinį palyginimą galėtume pasakyti, kad spektaklis – ne kupranugaris, jis tikrai gali pralįsti pro tinklalapį lyg pro adatos skylę. Pralįsti ir gyventi kitokį gyvenimą.

Tinklalapyje įdėtas G. Padegimo pasisakymas kartu su kita vaizdo medžiaga tą interneto kertę padaro kažkuo daugiau nei kitokia spektaklio programa. Įsivaizduokime, kad kada nors iš čia bus galima keliauti į turtingesnius interneto plotus, kur daugiau Herbačiausko, daugiau Kymantaitės, daugiau Jakšto.

Apie Herbačiauską – politinį filosofą ir pranašą – G. Padegimas priminė 2011 m. kovo 11 d. iškilmingame Seimo posėdyje: „Ir ateis laikas, kada Lietuva bus priversta samdyti kinus ir kalmukus ūkio darbams. Lietuva virs kolonizacijos objektu.“ Ar suvokiame, kad gyvename šios Herbačiausko pranašystės išsipildymo išvakarėse?

Aiškiaregiai ir vėlių draugai – įtartini tipai, tačiau kada su Anapiliu draugauja Herbačiauskas, tai suteikia rimtumo gyvųjų ir mirusiųjų ryšiams. Astrologija paremtus Herbačiausko patarimus dvarininkams Zaremboms galime laikyti atsitiktinai išsipildžiusiomis pranašystėmis. Bet kažkur tinkle įstrigęs Sigmundo Freudo pasakojimas apie pacientą, kurio svainis vos nenusinuodijo austrėmis tomis dienomis, kai astrologas nurodė, kad tam žmogui reikia vengti austrių ir kalmarų, suteikia svorio ir Herbačiausko praregėjimams (prie S. Freudo liudijimų galbūt prisikastume, jeigu „JAH“ būtų internetinis hipertekstas su veikiančiomis nuorodomis).

Kitąmet sukaks dešimtmetis G. Padegimo statytai Giedriaus Kuprevičiaus operetei „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (Herkaus Kunčiaus libretas). Galėtume sakyti, kad tai nebaigtas hipertekstas, iš kurio styro neprijungti laidai, galintys vesti į nepažintą, smulkmenišką (pačia geriausia prasme) Kauno kultūrinę istoriją. Tačiau niekada nevėlu sujungti laidus – „Kiprą, Fiodorą ir kitus“ pratęsti į daugialypę terpę. (Beje, G. Kuprevičius jau tapo tuometinio Kauno senbuviu – „JAH“ jis groja pianinu ir vaidina Leibą Hofmeklerį, kuris kalba nedaug, tačiau taikliai.)

Kai kam gali pasirodyti, kad šioje recenzijoje per daug dėmesio skiriama G. Padegimo spektaklių informaciniam aspektui, o teatras juk ne vien vikipedinės žinios. Bet istorinis klodas, atskleistas kad ir neužbaigtu, šiek tiek chaotišku teatru, kaip minėtu „Kipro, Fiodoro ir kitų“ atveju, masina pats savaime. Kadangi tos operetės kontekstas neišsitenka nei muzikos, nei dramaturgijos srityje, ji įgauna vertę kaip realios ir virtualios ekskursijos po Kauną epizodas: atvykai į geležinkelio stotį, funikulieriumi pakilai į Prisikėlimo bažnyčią, nusileidai į Laisvės alėją, užsukai į Muzikinį teatrą. Kada nors ausį bus galima užkimšti išmaniąja ausine, iš kurios liesis kiekvienos lankomos vietos istorija. O „JAH“ šiuo atžvilgiu yra daug tobulesnis teatrinis intarpas: Birutės Ukrinaitės scenografija, Andriaus Kurieniaus choreografija – puikūs aktorių meistrystės ramsčiai.

„Mes visi privalome būti darbo artistais“, – mokė Herbačiauskas.

„JAH“ – artistiško darbo vaisius. Ir tai nėra tik labai geras spektaklis. G. Padegimo pjesė ir režisūra – mokomosios priemonės. Gal toks vertinimas nerėš ausies labiau nei spektaklio tėkmės palyginimas su internetu. Juk visi mes mokiniai – nuo teatralų iki gimnazistų, kurie „JAH“ atras ne vien žaismės, bet ir medžiagos savo tapatybės dėlionėms.

„Nestatykim tautiškos idėjos šventinyčios ant savimeilybės mėšlo, nes gaidžių ir vištų veislė sutūps joje, kaipo valdovai!“ – sakė Herbačiauskas.

Ar koks nors Tamsta mokytojas tam prieštarautų?