Pliusų ir minusų „Panorama“

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Vienas iš Dailės akademijos dėstytojų yra sakęs, kad kuo mažiau studentas turi ką parodyti per peržiūras, tuo daugiau jis kalba. Kalbant daug ir painiai, galima susipainioti ir pačiam, tačiau svarbiausia, kad lygiai taip pat susipainioja ir dėstytojas. Jis tik beviltiškai mėgina susekti studento mintį, pastiręs žvilgsnis klaidžioja kažkur transcendentinėse tolumose ir galiausiai parašomas geras pažymys – juk negali rašyti blogo, jei nesugebėjai suprasti, ką gi norėjo pasakyti studentas, tiesa?

Galvojau apie mūsų akademijos studentus apžiūrinėdama retrospektyvinę Gerhardo Richterio parodą „Panorama“ Berlyno naujojoje nacionalinėje galerijoje. O apie ką daugiau galvoti, kai matai originalus, kurių strategijas iki šiol mėgina atkartoti jaunieji? Skirtumas tik tas, kad atsisakoma milžiniško įdirbio reikalaujančios meistrystės, o „ant viršaus“ užmetamas painus teorizuotas tekstas, vadinamas koncepcija. Kodėl apžiūrinėdama Richterio paveikslus galvojau būtent apie lietuvaičių tapybą, sunku pasakyti. Matyt, todėl, kad Richteris ir taip jau žinomas. Galbūt net vienas žymiausių šiandieninių tapytojų. Akivaizdu, kad ne veltui. Jo meistriškumą, energiją, gebėjimą keistis ir minties bei tapybos skaidrumą nuneigti būtų sunku. Į tokias parodas einama tik dar kartą įsitikinti ir pagarbiai sudėjus lūpas linksėti galva. Negerbti šio menininko negali, kaip ir nesižavėti jo meistriškumu ir elegancija. XX amžiaus pabaigos Picasso iš tiesų labai produktyvus ir puikiai jaučiantis, ko reikia publikai.

Gerhard Richter. Kėdė profiliu. 1965

Richteris gimė 1932 m. Dresdene, Rytų Vokietijoje, ten pat studijavo tapybą. 1959 m. jaunasis menininkas apsilankė meno mugėje „Documenta II“, ten pamatė Jacksono Pollocko ir Lucio Fontanos tapybą ir viską suprato. „Galima sakyti, kad dėl tų paveikslų palikau Rytų Vokietiją. Pamatęs juos supratau, kad mąstau kažkaip neteisingai“, – vėliau sakė Richteris. Menininkas persikėlė į Diuseldorfą ir, užuot sekęs jam tokį didelį įspūdį palikusių menininkų pėdomis, ėmėsi ieškoti savo meninės pozicijos ir strategijos. Pasak paties Richterio, tuo metu jo tapyba svyravo tarp Dubuffet, Giacometti, Tàpieso ir daugelio kitų, jis domėjosi ir žavėjosi tiek „Fluxus“, tiek poparto judėjimais. Trumpai tariant, buvo smalsus ir labai darbštus studentas, tad po keleto metų, baigdamas akademiją, jau buvo atradęs savo neaiškių kontūrų tapybą ir tapymo iš spaudos fotografijų strategiją. Karjera iš pat pradžių klostėsi gan sėkmingai, o tapybos ir fotografijos santykį jis netrukus praplėtė tapydamas savo šeimos fotografijas. Juk tikrai jaudina meistriškai pertapyta neryški nacių nužudytos menininko tetos su vaikučiu fotografija („Teta Marianne“).

Vienas Richterio savitumų tas, kad jis ilgai neapsistoja prie vienos temos ar strategijos: už kelerių metų po šeimos fotografijų pasirodė „Ema“ – paveikslas, kuriame pavaizduota laiptais lipanti nuoga menininko žmona, perduodanti linkėjimų Marceliui Duchamp’ui, o vėliau (taip pat iš nuotraukos) nutapytas laikraštį skaitančios jo dukters portretas tarsi mėgins galynėtis su Vermeeriu. Po portretų ir figūrinių paveikslų stojo panoramų ir peizažų laikas, paskui – abstrakcijos ir serija monochrominių paveikslų, tuomet vėl tapyba iš fotografijų, garsioji „Žvakė“ ir nuo žiūrovo nusisukusi žavingoji „Betty“, Richterio duktė. Visuose paveiksluose smagu tyrinėti potėpį, kuris, kaip paveikslų temos, moka įgauti kokį nori charakterį – nuo sodraus šiurkštumo iki visiškai nepastebimo sklendimo virš drobės. Šis menininkas toks produktyvus ir taip dažnai besikeičiantis, kad norint suvaldyti jo palikimą reikia nemažai kantrybės. Tai suprato ir pats menininkas: internete laikydamasis tobulos vokiškos tvarkos jis dokumentavo bene visus savo kūrinius.

Deja, Richterio kruopštumas ir nuodugniai apgalvotos strategijos Berlyne susidūrė su atmestiniu parodos rengėjų darbu. Pirma – salėje minios žmonių, panašiai kaip Halės turguje šeštadienį. Nenustebome prie muziejaus išvydę kokių 30 žmonių eilę. Tiksliau, nieko kito ir nesitikėjome. Neįtikėtina, tačiau visa ši eilė išgaravo nespėjus surūkyti pirmos cigaretės. Taigi, lankytojai lyg ir laimingesni išvengę ilgo stoviniavimo eilėje, tačiau ir praradę malonumą ramiai, o ne pro galvas priekyje apžiūrėti paveikslus. Tačiau nesu tikra, ar tai rūpi muziejui, smagiai pildančiam įspūdingas parodos lankytojų skaičių eilutes.

Arogantiškas pasirodė sprendimas nemokamai neteikti jokios informacijos. Sumokėjus 8 eurus už bilietą, buvo pasiūlyta dar už 4 gauti informacines ausines. Mėgstu skaityti – niekad nesinaudoju ausinėmis. Tačiau teko gerokai nustebti parodoje neradus nė vieno informacinio užrašo. Tik paveikslų pavadinimai ir jų savininkai. Pirk ir tada džiaukis. Nenudžiugino ir parodos ekspozicija. Galbūt aštuoniasdešimtmečio sukakčiai skirtai parodai nereikalinga įdomesnė koncepcija ir užtenka paprastojo, chronologinio kūrybos pristatymo. Bet ta chronologinė paveikslų išdėstymo tvarka Berlyno galerijos erdvėje leidžiasi susekama tik neatitraukiant akių nuo parodos planelio – linijos sukasi, datos vingiuoja, į visas puses vaikštinėjantys žmonės stumdosi, ant sienų kabo ramūs, tobuli ir abejingi paveikslai.

Kontrastas tarp sterilių paveikslų ir šurmuliuojančios bei prie kiekvieno paveikslo fotoaparatais spragsinčios publikos gal ir įdomus, tačiau kiek per ryškus. Gurmaniški meno pietūs nepavyksta, šakutės krinta iš rankų, o padavėjas atnešė taurę, iš kurios kažkas jau gėrė. Išeidama galvoju apie vakar dieną atidarytą Berlyno bienalę ir pradedu manyti, kad jos kuratoriai nėra visai neteisūs teigdami, kad daugumai šiandieninių menininkų ir kuratorių svarbiausias galutinis tikslas tėra kita paroda. Teko priimti tokio žaidimo taisykles ir padėti pliusiuką: retrospektyvinėje Richterio parodoje buvau. Padėkite pliusiuką ir jūs – tekstą apie Richterio parodą perskaitėte.

Gerhardo Richterio retrospektyvinė paroda „Panorama“ Berlyno naujojoje nacionalinėje galerijoje vyks iki gegužės 13 d.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.