GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko.

RASA JESKELEVIČIENĖ Už rasoto stiklo iš miglos išniręs juodas išsitaršęs vanago šešėlis grumiasi su vėju, vartosi pilko dangaus skliaute, trūkčiodamas iriasi į priekį. Veriasi apleistas bokštas, apsuptas aplūžusių topolių su vaiduokliais, snaudžiančiais išpuvusių šerdžių ertmėse.

AUGUSTAS SIREIKIS „Verpetais besisukančios snaigės glaudė sustirusius jų kūnus ir slėpė po sniego kaldra.“ Mokytoja davė pilną lapą gramatinių užduočių.