Žinoma, žvelgiant akimis, kad viskas turi išlikti kuo panašiau į vaizdą mūsų ‘žalios’ jaunystės metais – tada taip: galima rėžti ‘riebiausius’ kaltinimus. Bet jei atsižvelgti ir į kitus kriterijus…

Kai šis tiltas buvo dar tik projektuojamas, po to statomas – buvau jo priešininkas. Tačiau kai jau pradėtas naudoti – kuo toliau, tuo labiau esu dėkingas šios idėjos autoriams: kiek tenka važiuoti Vilniuje į kitą Neries pusę – būtent šiuo tiltu pasinaudoju antru pagal dažnumą (dažniau – tik Geležinio Vilko tiltu prie Pedagoginio universiteto). Ir ne vien važiuotas: patogu palikus automobilį dešinėje upės pusėje – pasivaikštant nueiti į centrą vėlgi per Karaliaus Mindaugo tiltą.
Įsivaizduokim, kad šio tilto nebūtų; tokiu atveju – jo dabartinį srautą turėtų dalintis Žaliasis ir Olandų tiltai; pro „išvaduotojus“ su automatais ir žvaigždėmis ant kaktos – tektų važiuoti nepalyginamai dažniau. Ir skirtumas būtų tik toks, kad kamščiuose pratupėti tektų daug ilgiau, tuščiai gaištant laiką, degalus ir daug daugiau teršiant Vilniaus senamiesčio, Šventaragio slėnio orą…

Dėl tilto formos: spėju, kad _joks_ architektas nesugebėtų suprojektuoti šioje vietoje kitokio _pakankamai_tvirto_ tilto taip, kad jis būtų (1) žemesnis nei šis [t.y., mažiau krentantis į akis] ir (2) kuris remtųsi tik upės šonuose, be nei vienos atramos upės vagoje.
Juk šitoks – yra grakštus; bet koks rėmimasis į upės dugną – žvelgiant iš šono atrodytų sunkiasvoriškas, griozdiškas [lyginant su šiuo].

Straipsnio pradžioje cituojamas Marcelijus Martinaitis: „Vilnius galbūt jau praranda paskutinį šansą tapti miestu, kuriame būtų malonu, jauku ir patogu gyventi…“
Karaliaus Mindaugo tiltas būtent kasdien prisideda prie to, kad Vilnius būtų malonesnis, jaukesnis, patogenis čia gyventi. Pvz. tiesiog puiku eiti Karaliaus Mindaugo tiltu po Kaziuko mugės, Pavasario lygiadienio šventės „Šventaragio sodai“ ar šiaip darbo dieną (centre sutvarkius kasdieniškus reikalus) ir matyti palaipsniui nutolstantį senamiestį.
Be to, nusileisti nuo tilto į Neries pakrantę nuostabu: net pagaugai per nugarą pereina pažvelgus žemyn po kojomis, iš taip aukštai matant Neries tėkmę, nevalingai pagalvojant, ar tik neprasmegsiu :-)
O tie platieji laiptai – juk palikti tokie, kokie buvo; puikiausiai galima ir jais leistis; o jų šitoks pompastiškas platumas – tai juk per visą buvimo laiką niekada nebuvo reikalingas; tai kas čia blogo, jei priėjimuji palikta tiek vietos, kiek ir pakanka; sakyčiau skandinaviškai (gerąja prasme).

Tik labai gaila, kad prie buvusių Sporto rūmų panaikinta automobilių stovėjimo aikštelė: užsėta pievute! Ot dėl šito tai tikrai padaugėja važiuojančių į senamiestį, daugiau teršiančių orą, o ne paliekančių automobilius dešiniame Neries krante ir pėsčiomis einančių (tuo pačiu pasigrožint nuo Karaliaus Mindaugo tilto atsiveriančiu Gedimino kalno ir pilies, senamiesčio vaizdu)…

Trumpai tariant, Karaliaus Mindaugo tilto sumanytojams ir statytojams – esu vien tik dėkingas; užgauliojimai jo atžvilgiu pernelyg vienpusiški, aprioriškai neigiami.
O neiškreiptą vertinimą – galima būtų išgirsti paklausiant nuomonės (neutraliai!) apie šį tiltą, jo vaizdą senamiesčio kontekste savo draugų, iš kitur atvykstančių svečių; ypač tų, kurie išmano tiltų architektūrą. Įvairiapusiškiau žvelgiant – ir dabartinį jūsų teiginį apie „nemeilę“, spėju, kad tektų keisti.