šaunūs samprotavimai, skatinantys susimąstyti apie meilę tėvynei.
Tačiau linkčiau nesutikti su autoriaus nuomone.

Kas nusprendė, kad gimę tam tikroje vietoje, žmonės turi amžinai pasilikti joje ir beatodairiškai ją puoselėti? Nesupratu, kodėl daugumos nuomonė tokia, jog esame “pririšti” prie savosios gimtinės, nelyginant Indijos šudros prie savo kastos. Juk esame laisvi žmonės. Nors ne mes pasirinkome kur gimti, tačiau galime pasirinkti kur gyventi. Arba kur dirbti, keliauti, ar užsiimti bet kokia kita veikla.

Kodėl noras nuvykti kitur lyginamas su vienadieniais blizgučiais? Juk kitos valstybės taip pat rūpinasi savo gyventojais, jaudinasi dėl jų, skatina puoselėti savo kultūrą ir t.t., nemanau, kad lankymasis kitoje šalyje tik padaro atvykėlius “tuštesnius”. Juk žmonės kaip tik nemažai pamato, palygina, išmoksta, o grįžta, ar negrįžta – yra jų reikalas. Tėvynė turi džiaugtis, kad išaugino laimingą asmenybę. Taip, pritariu, jog būna ir išimčių, kuomet migruojama “iš reikalo”, dėl finansinių ar kitų paskatų, ir nepasisekus nė kiek nesidžiaugama gyvenant kitur bei tuo pačiu ir negrįžtama. Tačiau nemanau, jog reikia visus iki vieno priskirti tokiam atvejui ar juolab pasmerkti.

Manau, jog žmogus yra visiškai laisvas ir nereikia jo sprausti į kažkokius, neaišku kieno suformuotus, rėmus ar tvirtinti egzistuojant prigimtinę prievolę ne tik mylėti tėvynę, bet ir priverstinai gyventi jos teritorijoje. Geriau mylėti gyvenant kitur, nei keikti būnant joje.

Tiesa, pritariu, jog turime pradėti nuo savęs ir patys pirmi rodyti meilę tėvynei, o ne laukti “pirmo žingsnio” iš jos. Aš ir myliu, tačiau netapatinčiau meilės su gyvenamąja vieta.

Sėkmės!