Pervertinant Šimonį

RŪTA JUNEVIČIŪTĖ

Pradėsiu nuo išpažinties. Kadais norėjau apiplėšti muziejų. Ne pasipelnymo ar herostratiškos šlovės kėslais, nors ir žinojau, kad kai kurie vagys tampa nacionaliniais herojais1. Mane su bendraminčiu sėbru mygo pasipiktinimo impulsas. Kadangi entuziazmas jau seniai nuslopo ir to daryti nebeketinam, galiu atskleisti mūsų kortas.

Taip jau sutapo, kad mes abu kuriame nors Lietuvos muziejuje išvydę Kazio Šimonio drobę nuoširdžiai susierzindavome. Jaunas protas negalėjo suvokti, kodėl toks vidutiniškas, pusiau savamokslis Čiurlionio klonas yra taip gerbiamas vietinių dailės aukuro saugotojų. Negalėdami pakeisti globalios muziejų kolekcininkystės situacijos, nusprendėme bent atlikti asmeninį (kad ir nelegalų) veiksmą: iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pavogti Šimonio tapytą Unės Babickaitės portretą. Negausiai finansuojamoje institucijoje nebuvo stebėjimo kamerų, kambariai menkai apšviesti, nedaug lankytojų, prižiūrėtojos senyvos, apsaugos sistema prasta – puikios sąlygos vagystei. Bendrininkas, turintis akademinio piešimo ir tapybos įgūdžių, tvirtino galintis padaryti dar geresnę kopiją nei originalas. Dėl kolegos, VDA studento, pranašumo prieš K. Š. abejonių nekilo. Mums tereikėjo senąją Unę pakeisti naująja ir it kokią „Moną Lizą“ nepastebėtiems išsinešti. Būtume pasaugoję apie metus ir grąžinę saugiai suvystytą prie muziejaus durų. Pagal planą per 12 mėnesių niekas net nebūtų pastebėjęs apgaulės (senyvų prižiūrėtojų rega dažnai prastesnė), o tikrosios U. Baye atsiradimas būtų, pageidautina, sukėlęs diskusiją apie muziejų situaciją, lietuvių dailės paveldą, kūrinių kokybės standartus etc.

Atveju B, jei vagystė būtų sužlugusi, policijai ruošiau teorinį pasiteisinimą meniniu akcionizmu ir institucine kritika: „Radikalaus menininko įsiveržimas į tam nepasiruošusią viešąją teritoriją sukelia skandalą ir išprovokuoja valdžią reaguoti, o žiūrovus mąstyti.“2

Kodėl būtent K. Šimonis mus įkvėpė imtis tokios provokacijos? Sentimentalus, primityvus, patriotinis lietuviško folkloro fantastas mums simbolizavo prastą nacionalinės dailės dalį, kuri kažkodėl (galbūt dėl to paties patriotizmo) yra įteisinta vietinės dailėtyros ir muziejų. O jie, pripažinkime, formuoja suvokimą apie standartus.

Nors sutinku, kad dėl bendro istorinio Lietuvos dailės konteksto muziejų kolekcijose Šimoniui gali būti vietos, monografijose lyginti jį su ankstyvuoju Marcu Chagallu ar tokiais primityvistais kaip Henri Rousseau yra kiek egzaltuotas požiūris. Junginys „gera Šimonio tapyba“ man asmeniškai vis dar skamba kaip oksimoronas.

Čia galima pamąstyti apie meno institucijų edukacinius tikslus: viena yra supažindinti visuomenę su kultūros istorija (įskaitant minėtą menininką), kita – ugdyti jos skonį, mokyti nekonvencionaliai žiūrėti į savąjį paveldą. Dailės istorijos revizija turėtų būti normalus dalykas, atsisakant nepajudinamo tam tikrų dailininkų kanonizavimo (pvz., pabandyk garsiai pasakyti ką nors blogo apie M. K. Č.). Kalbu apie pozityvią kritiką, skatinančią autentišką mąstymą, diskusiją su praeitimi ir autonomišką meno kūrinio vertinimą. Jei tarsime, kad meno kūrinio kokybė, nuo jo nuvalius istorijos dulkes, yra belaikė, tai taip vertinant praeities meną lengviau suvokti ir šiuolaikinį.

Daugiau nei prieš metus Deimantas Narkevičius yra viešai kritikavęs Nacionalinės dailės galerijos LTSR dailės ekspoziciją, kad ši nutrynus socialinį, istorinį, politinį kontekstus yra gana menkos meninės vertės. Anot jo, eksponuojami „dailės kūrinėliai [...] yra įdomūs tiek, kiek jie buvo įdomūs tada uždaroje visuomenėje“, todėl jų, kaip meno kūrinių, o ne istorijos artefaktų, vertė yra sąlygiška ir „tą sąlygiškumą muziejus turėtų „kaip nors pažymėti, konstatuoti“3. Reikėtų pabrėžti, kad kitaip nei futuristai, raginę sudeginti praeities muziejus, nei Narkevičius, nei aš nesiūlome atsisakyti tų „dailės kūrinėlių“, tiesiog juos pervertinti ir naujai įvardinti. Manau, tai tinka ne tik Tarybų Lietuvos epochai, bet ir apskritai XX a. pradžios Lietuvos dailei. Istorija juk perrašinėjama nuolatos.

Galbūt aš nepagrįstai linkusi visur įžvelgti sąsajas, bet tai, kad XIX Vilniaus aukcione perkamiausiu dailininku tapo Kazys Šimonis, man atrodo tokios kultūros politikos netiesioginė pasekmė. Lietuvoje nėra ilgalaikės meno kūrinių kolekcionavimo tradicijos, o aukciono publiką sudaro ne meno pasaulio profesionalai, tad pagal kokius standartus jiems orientuotis? Matyt, pinigus, kad ir menkus, palyginti su pasauline rinka, saugiau investuoti į dailėtyros jau pripažintų menininkų kūrinius. Neringos Černiauskaitės nuomone, aukcione dalyvaujantys kolekcininkai „vadovaujasi Lietuvos dailės muziejaus nuostatomis iš pradžių susipirkti modernistinės lietuvių dailės pavyzdžius, kol jie dar „plaukioja“ meno rinkoje, o tik tada galbūt atsigręžti į šiuolaikinius tarptautiškai jau įsitvirtinusius ir kitose užsienio kolekcijose atsidūrusius Lietuvos menininkus“4.

Mat aukcionas pardavinėja ne tik modernizmo klasikus, nors trys perkamiausi dailininkai susiformavę būtent pirmoje praeito amžiaus pusėje. Per ketverius aukciono metus prekiauta ir XIX a. kartografija, ir senoviniais servizais, įtraukti ir jaunieji menininkai, bandant pirkėjus priartinti prie aktualaus meno. Tačiau, anot tos pačios kritikės, didžioji dalis kaip „aktualus“ menas pristatytų kūrinių „neatitinka ir iškreipia šiuolaikinio Lietuvos meno panoramą“5, nes šiai kategorijai aukcione atstovauja gana dekoratyvi, dažnai studentiška kūryba.

Ir vėl grįžtame prie kokybės standartų klausimo. Ir vėl galima prisiminti muziejų privilegiją juos formuoti kolekcionuojant ir eksponuojant geros kokybės meną. Kaip žinoma, be praeities vertybių išsaugojimo, muziejai užsiima ir amžininkų kūrinių rinkimu. Arba užsiimtų, jei turėtų tam finansų. Pavyzdžiui, NDG per pastaruosius trejus metus neįsigijo nė vieno šiuolaikinio menininko darbo, nes tam neturi valstybės skiriamų lėšų. Tuo tarpu, kaip pripažįsta pati direktorė, tuos darbus perka kaimyninių šalių muziejai, o „tai reiškia, kad nacionalinė kolekcija tuos kūrinius prarado, kad tie kūriniai pabrango“6. Pavyzdžiui, neseniai Mindaugo Navako skulptūra „Skydas“ iš Vilniaus Jeruzalės mikrorajono buvo perkelta į Rygą. Viena vertus, labai džiugu, kad jis kolekcionuojamas užsienyje (Navako kūrinių pakaks ir saviems, ir svetimiems), kita vertus – tai atrodo simptomiška žinant Lietuvos muziejų padėtį. Kol valstybė mieliau skiria lėšų krepšinio monumentui Šimonio mieste statyti, NDG belaukdama politikos permainų galbūt turėtų ieškoti alternatyvių strategijų, kaip būti aktyvia meno rinkos dalyve.

P. S. 2012-ieji, be prognozuojamos pasaulinės apokalipsės, Lietuvoje numatyti kaip Muziejų metai.

P. P. S. Lietuvių meno rinkos apsukas galima suintensyvinti rugsėjo 16-ąją vyksiančiame jubiliejiniame XX Vilniaus aukcione.

__

1 1911 m. Luvro muziejaus prižiūrėtojas italas Vincenzo Peruggia nepastebėtas išsinešė Leonardo da Vinci „Džokondą“. Tarp prancūzų policijos įtariamųjų buvo Guillaume’as Apollinaire’as, Pablo Picasso, sakoma, ir Marcelis Duchamp’as su draugu Franciu Picabia. Tuo tarpu patriotas Peruggia norėjo perduoti savo šaliai italų meno šedevrą. Vagystė neilgtrukus išaiškinta, 1913 m. portretas grąžintas Prancūzijai, o Peruggia, paverstas Italijos nacionaliniu didvyriu, kalėjime atsėdėjo viso labo 5 mėnesius.
2 Aleksej Cvetkov, „Meninis avangardas ir socialinis protestas. „Raudonojo meno“ istorija“, Šiaurės Atėnai, 2008.VIII.22.
3 Interviu su D. Narkevičiumi „Apie trijų milijonų idilę ir kitus metus“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-29-deimantas-narkevicius-apie-triju-milijonu-idile-ir-kitus-metus/44150.
4 Neringa Černiauskaitė, „Money makes the world go round“, http://www.artnews.lt/money-makes-the-world-go-around-xiii-vilniaus-aukcionas-6324.
5 Ten pat.
6 Karilė Nefaitė, „Šiuolaikinis muziejus: pokalbis su NDG vadove Lolita Jablonskiene“, http://www.artnews.lt/siuolaikinis-muziejus -pokalbis-su-lolita-jablonskiene-8469.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.