(…profesionalus turizmas vabšče yra blogybė. Daug geriau apie turizmą nerašyti arba apie jo ypatybes pasiskaityti kokios nors Zosikės kelionės į Turkiją įspūdžiuose kokiam nors spalvotam žurnale.)

Užkalnis juokiasi iš žmonių snobizmo ir bukumo – ar tai būtų anglai, ar lietuviai; rašytojai ar valytojai, Lietuvoj ar Afrikoj. Ir, žinoma, iš panašių į šį straipsnį pasiputojimų.

Užkalnio provokacijos, pašiepimai ir pasipūtimai yra labai nepaprasti, tik į juos neintelektualūs marozai reaguoja kaip į paprastus, iš ko kyla kognityvinis disonansas ir daugeliui yra išsprogdinamos smegenys. Žmoniškai šnekant, neintelektualiems marozams daug artimesnis Tatos su Raimundėliu gumoras.

Jūs manot,kad aptariamo amatininko mintį ir raišką smarkiai riboja visuomenės nuomonės cenzūra?… nejuokinkit:)

Autorius ypač geidžia, kad jo pavardė būtų įtraukta nusipelniusių rašytojų sąrašus ir aukso fondus, kad jį privaloma tvarka žiovaudami skaitytų ir narstytų mokyklose? – kur jau ne:)

Ką parašėt teisingai – AU rašymai įdomūs ir skaitomi. O daugiau jis nė neprašo.

Visa kita – graudūs verkšlenimai ir pagraudenimai apie žmonių suopročio skaityti tai, ką reikia skaityti, nebuvimą.

Bestseleris bestseleriui nelygu. Yra geros knygos, kurios patampa bestseleriais – Džoisas, Keruakas, Milleris. Piktinuosi ne knygos buvimu populiaria, o knygos rašymu vien populiarumo tikslais, t.y., gražia forma visiškai banaliu turiniu, propaguojama kaip “normalus dalykas”. Nesu Prusto ašara, tiesiog manau, kad lietuvių kalboje esančią atskirtį tarp “rašytojo” ir “rašeivos” ar, pagarbesniu tonu, “autoriaus”, reiktų išlaikyti. Jokios mantijos čia nėra, tiesiog knygoje buvo aiškus pareiškimas, kad autorius save laiko rašytoju. O tai jau neatleistina arogancija.

Užkalnio provokacijos, pašiepimai ir pasipūtimai yra labai paprasti. Manau, kad ironiją, humorą ir cinizmą reikia užsitarnauti. Nesu iš tų, kurie sako “svarbu, kad kažkas vyksta”. Ne. Jei jau atitrūkti nuo vienos tiesos, tai nekišti ir susigūžėliškosios, jei jau taikyti visuomenei saviironiją – tai gilią, o ne paviršutinišką. Anarchokapitalizmo tiesa nėra nė kuo ne aukštesnė nei provincialumo, o kartais – netgi atvirkščiai. Nes taip patapsime ateistais, kurie nesupranta, kad gyvena pagal religinės filosofijos taisykles.

Kaip ir minėjau – nei knyga, nei Užkalnis, nei jos skaitytojai nėra blogi žmonės. Bet tame ir visa bėda :) Interpretuokite patys. Žvelkite nuo pagrindų.

Na taip, Užkalnis mėgsta provokuoti, pūstis ir pašiepti lietuvišką būdą, bet nereikia to priimti kažkaip liguistai ar asmeniškai. Jis yra labai reikalingas mūsų suvargusiai, be saviironijos, dažnai vieną tiesą valkiojančiai visuomenei.