Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Labas, Kęstuti,
dabar čia slaugau visus, net lubas, ačiū dievui, kad aš vis dar mėlynakė. Jei kam sopa kokią koją ar sprandą po karo, rašykit, pabėgsiu su jumis ir būsiu jūsų moteris, jūsų moteris 23 metų berniukas. Gydysiu jus savo genialiais pirštais, aš šeimos slaugytė mušeika – mėlynėm gydau. O kaip tu, Kęstuti? Dvidešimt dvejus metus buvai poetas, eseistas, o jau beveik keturis mėnesius esi žirafa.
Prieš savaitę man prasivėrė ramovės durys, lubų skliautas – kaimynė trankė išrauta kėdės koja savo grindis, mano, miegančiosios, lubas, ir įlūžo kokie du metrai lubų, ir įkrito čia į mano gyvenimą dvi undinės su ietimis. Ir atėjo susirinkti savo grindų nuo manųjų, dirbo išsijuosusios ir išsižergusios. Buñueliui iš pasišlykštėjimo būtų nosį paleidę, išsiskėtusios moters šlaunys, kai jos nesiliečia, jam keldavo pasišlykštėjimą. Tarpukaris tarpukojis, čia jaučiuosi panirusi į Buñuelio tarpukario orgijas, kai visi šlykštisi išskėstomis moterų kojomis.
Jau visą savaitę tvirtai savo rankose laikau visus lubų reikalus. Jau visą savaitę kaimynė šypsosi man pro lubų skliautą, o aš jai padarau reveransą. Prasivėrusios lubos labai pavojingas dalykas. Kaimynė kepa kokį anoniminį žvėrį, kad tik visi vaikščiojantys po jos kojomis paskęstų seilėse. Jos, dvi kaimynės, kalbasi viršuje, aš girdžiu, ką jos kalba, o pati rašau čia apie jas ir jos niekad neatspėtų, kad apie jas rašau.
Kol kas lubų klausimą sprendžiame taip – lubos vis dar gali kristi, todėl pro tą vietą greitai prabėgu. Turbūt taip ir bus, nes prieš dieną, kai įlūžo mano lubos, mėčiau į jas žirnius ir rėkiau: „Noriu, kad nors vienai sekundei prasivertų lubos“, ir prasivėrė, šiąnakt trankysiu grindis sergančio draugo tabletėm, kad dingtų ir grindų paviršius. Tikiuosi, vėliau išlūš ir sienos į visas pasaulio puses.
Brigitte Bardot su elniu
Guliu lovoj su baldakilimiu, kurį paremia ruoniai, ne baltaodžiai, juodaodžiai ruoniai, ir galvoju apie tai, ką parašei: „Na, tiesiog filmas su ragučiais: jie norėjo aplink tave telktis ir būriuotis, o tu pokšt ir dingai jiems akyse.“ Ir jau jaučiu, kaip man ant galvos auga ragai, o man aplink lovą trypia gyvūnai, kurie irgi vis pokšt ir dingsta iš akių, iki kito karto. Mano ir gyvūnų ryšys tikras – kai man buvo šešiolika, man įgėlė angis, į mane suleido kažką tikro, nemiriau – nė už ką! Pernelyg gerbiu gyvūnus, kad mirčiau. Tegul būna kuo daugiau gyvačių, tegul būna kuo daugiau sugeltų gyvatiškais liežuviais, vienus tai sustingdys, kitus – atgaivins. Visos gyvatės nori su manim susitikti, ir briedžiai, ir stirnos. Miegojau Austrijos vynuogynuose, pačioje lysvėje, kur nebuvo nė vieno žmogaus, bet atėjo stirna ir būtų nenuėjusi, kad ir gyvatėmis būtų liję. Briedžiai per amžius būdami giriose, miškuose nori man pasirodyti ir pasirodo. Ir žalčiai, aš juos rankomis gaudydavau, kitą kartą aš tau padovanosiu ne rankinuką ir ne suknelę, o žaltį. Aš juos patiriu, visada atsiduriu pasaulyje, kuriame daug gyvūnų, žvėrių, o aš vis tiek pamačiusi gyvūną negaliu atsistebėti – žiūrėk, ožys, ir kaip čia gimti tokiam? Bet tegul būna daugiau ožių, daugiau ruonių, daugiau gyvačių, kuo daugiau žmonių, kuriuos pamatę – ir kaip čia gimti tokiam?
Aš ne baltaodė, aš mėlynodė, mano trečiasis, sutvirtinimo, vardas Delfina, man pridėjo šventinto vandens ant kaktos, ant lūpų ir mane, mėlynodę, pakrikštijo, tada aš dar kartą išsiliejau iš žmonių ir nebesirūpinu galvojimais apie savo giminės medį, nesirūpinu giminėmis, aš ir taip žinau, iš kur esu kilusi. Vaizduotę turintis žmogus visada matys, į kokį gyvūną panašus vienas ar kitas žmogus. Mano pusseserė sugalvojo, kad jos kambario daiktai bus arba juodi, arba balti. Jos kambaryje viskas harmoninga, ten būdama buvau tikra, kad ji kilusi iš zebrų, kurie irgi tik juodi ir balti.
Jei dar toliau rašysiu šį laišką, bus komplikuota, padarysiu tokią maišatį, kad iškrisi iš lovos. Kai septintoje klasėje rašiau rašinėlį, įžanga buvo tokia – jikuogu dubolarona gelutolis šąlugopuko tumelę napijefaja puligupo… o atomazga tokia – tunikolapa raganojusis jodis gutipalinas nešadinų atigę nektinuba utipochiva… Žinoma, kad rašinėlį turėjau skaityti visai klasei, o paklausta lietuvių kalbos mokytojos, ką aš čia parašiau, atsakiau, kad kitokios pradžios ir pabaigos parašyti nespėjau. Žaisti mėgau visada, o krapštytis niekada, tai ir nesikrapštau, pernelyg apgalvoti tekstai niekada nepatiko, kai tik per daug apgalvoju, taip ir sugriaunu visą grožį.
Jau kokią valandą rašau tau laišką ir klausau Vanessos Paradis, jau beveik ne aš čia, o Vanessa Paradis parašė. Rašydamas tu nesiklausai muzikos, o leisk tu vieną kartą gyvenime žirafas parašyti Serge’ui Gainsbourg’ui.
