Vienas Kūrėjas – Viena Moralė

LETAS PALMAITIS

„Šiaurės Atėnai“ gegužės 14 ir 21 d. išspausdino poleminį pokalbį su filosofu Arvydu Šliogeriu. Filosofo teiginiai gana tiksliai atspindi pamatines tiek Lietuvoje, tiek apskritai Vakaruose populiarios neopagoniškos pasaulėžiūros idėjas. Vienaip ar kitaip jos kartojamos (sykiu ir formuojamos) daugelio dabarties protų. Tuo pat metu trūksta alternatyviai koncepcijai skirtų pasisakymų, kurie teigiamai įvertintų tikėjimo pasaulio Kūrėju reikšmę ir prieštaringą kelią. Nepretenduodamas į filosofo lygį, siūlau paprasto tikinčiojo pamąstymus.

Pirmiausia kalbant apie DVą reikia suvokti, kas turima galvoje. Jeigu Šliogeriui pasaulis vientisas, reikia suvokti, ką tai reiškia. Juk tai mums gerai pažįstamo dialektinio materializmo teiginys. Kur jis veda? Patys marksistai nedrįso parodyti ir apsiribojo „atsitiktinumais“. Kai paneigiamas pasaulio Kūrėjas, pasaulio vientisumo teiginys veda į panteizmą, nes mintis, neva dėl atsitiktinumo pagal tam tikrą tvarką (t. y. programą) iš elementariųjų dalelių susidaro atomai ir molekulės ir t. t., yra absurdas. Iš atsitiktinumo tvarkos negali būti, juo labiau žinant entropijos dėsnius. O be tvarkingos ir visur tos pačios sekos (programos) nebus nei atomų, nei molekulių (tiesa, vienas fizikas bandė mane įtikinti, kad čia veikia energijos ekonomijos principas, bet nieko nepaaiškino, kodėl jo nenugali entropija).

Taigi pasaulio (Visatos) vientisumas reiškia pasaulio (Visatos) protingumą. Visame Kame veikia protinga programa. Tai reiškia, kad: arba pats pasaulis (Visata) ir yra DVas, arba jame esanti programa įkelta iš anapus, t. y. sukurta (pati Biblija neneigia pirminio chaoso, kuris ir bus tas „niekas“).

Neigdami Kūrėją, pasaulio vientisumo šalininkai pasisako už panteizmą: Visa Kas ir yra DVas.

Gerai, kas tuomet yra tie Šliogerio „dievai“? Tai yra tokios pat DVo apraiškos kaip ir žvaigždės, žibutės arba pats Šliogeris. Kam jis tuomet meldžiasi ir ko jis iš jų meldžia?

Nei filosofas, nei mokslininkas negali atsakyti į pamatinius klausimus, kurie išeina anapus žmogaus egzistencijos, t. y. pagal apibrėžimą peržengia proto ribas. Todėl mums belieka spėlioti, t. y. kurti mitus. Šiaip ar taip, sukūrus mitą, reikia juo tikėti. Taigi galų gale viskas grįžta į tikėjimą, o tikėjimą pasirenkame pagal save.

Šliogeriui nepatinka mūsų „žydiškas“ tikėjimas – tai jo reikalas. Dykumų žmogui didingi Sinajaus kalnai reiškia ne mažiau nei Šliogeriui žibutė, nes Šliogeris per visą gyvenimą galbūt tų kalnų ir tų dykumų nėra matęs.

Pasirenku tai, kas man duoda daugiau prasmės ir vilties. Panteistinė sansara tegali mane paguosti tik galutiniu išnykimu, nes ne tik skausmas, bet ir džiaugsmas, be abejo, yra kančia.

Deja, atrodo, kad mūsų filosofas nemato aplinkui kančios (net neišvengiamos natūralios – pvz., artimųjų mirties), mato vien žibutes.

Tačiau išnykti Nirvanoje, kuri, mano galva, ir yra tas pirminis rūkas-chaosas, kažin ar kiekvienam patrauklu. Man tai iš esmės niekuo nesiskiria nuo dialektinio materializmo, tik jame tas išnykimas nenukeliamas į tūkstančius persikūnijimų, bet įvyksta tuoj pat kartu su mirtimi. Logiška?

Be budizmo, krikščionybė viena tik ir duoda atsakymą į neišvengiamos kančios klausimą, tegu jis ir ne kiekvienam priimtinas: kančia paaukojama, kad būtum pakeltas į nemirtingą DVažmogystę (ne žmogdievystę, bet DVažmogystę Tame, Kuris jungia Save su sukurtuoju pasauliu).

Taigi pasirinkdamas krikščionybę, pasirenku savo tikėjimui Apreiškimą, t. y. tikiu, kad Kūrėjas siunčia žinią kūrinijai.

Šliogerio siūlomas etikos atmetimas tikrai yra ženklus ir tikrai jame glūdi visos tradicinės krikščioniškos (ir ne vien – taip pat musulmoniškos ir judėjiškos) filosofijos atmetimas. Juk doroviškai svarbu ne pasaulėjauta, bet požiūris į kitą asmenį: ar esi pasirengęs, pirmai progai pasitaikius, pralobti jo sąskaita, išstumti iš gyvenimo dėl savo intereso, panaudoti savo poreikiams tenkinti. O čia žibučių ir kelmų žmonės niekuo nesiskiria nuo dykumų ir kalnų žmonių. Būtent: „meldimasis“ žibutėms su kelmais nenustato jokios bendros taisyklės tarp žmonių, nes kiekvienas turi savo „dievą“, savo moralę, ir jei reikalas nesibaigia kruvinu chaosu, tai tik todėl, kad žmonės savo interesams apginti ir svetimiems pavergti nuo pat pradžios jungiasi į gaujas: gentis, genčių sąjungas ir t. t., ideologiškai pagrįsdami tuos susibūrimus ir „teises“ etninėmis religijomis. Ir nors galų gale pasaulyje susidaro tam tikra stipresniųjų tvarka, kiekvienos tokios bendruomenės viduje vyrauja asmenį paneigianti paprotinė tradicinės mitologijos šventikų diktatūra, kurios abraominis pasaulis jau seniai nebeatsimena, bet norint su ja susipažinti užtenka apsilankyti bet kur, kad ir Afrikos džiunglių gentyje. Jei filosofas tikisi rasti ten taip propaguojamą „laisvę“, jis didžiai klysta.

Apskritai laisvė į bendruomenę suburtiems žmonėms negali būti kitokia nei bendravimo taisyklių ribojama. Klausimas kyla tik dėl taisyklių teisingumo. Skirtingai nuo dabarties, kai kiekvienas gali pasirinkti tikėjimą pagal savo suvokimą ir sąžinę, tikros (ne „neo“) etninės bendruomenės nepasirinksi, ji duota gimimu ir jau yra praktinė religija (Šliogerio „vientisumas“). Asmuo pasmerktas nuo pat gimimo gyventi pagal genties ritualą ir jam skirtą vaidmenį. Tai yra niekas kita, kaip gamtinės tvarkos pavaizdavimas sociume.

Žinoma, dabartinis publicistas intelektualas gali tuo žavėtis iš šalies. Įdomu, kaip jis pagiedotų atsidūręs tokios bendruomenės nario kailyje. Dar gerai, jei panaši visuomenė yra pakankamai išsivysčiusi, kaip, tarkim, hinduistinė, ir tau teko gimti ne pačioje žemiausioje kastoje. Bet istorija parodė, kad pažangiausia pagonybė galų gale sulaužo savo principus ir pritaiko juos prie abraominio pasaulio principų – plg. Meidži reformas Japonijoje. Naujosios pagonybės šalininkai tučtuojau pasičiups pastarąjį pavyzdį kaip visuotinį sprendimą. Anaiptol. Ydos, kurias jie skelbia esant krikščionybės kalte, egzistuoja tų pačių problemų lygmeniu ir Japonijoje: pvz., gamtos tarša susiduriant kapitalo interesams. Pagaliau visa istorija iki „žydiško“ tikėjimo paplitimo rodo nesibaigiančius karus, kurių, savaime aišku, dėl savo interesų nevengs ir šiuolaikinis pagonizmas, kaip matome iš Indijos ar Japonijos pavyzdžių.

Čia pat oponentai durs pirštu į krikščionių ir musulmonų epochos karus. Reikalas tas, kad abraominiai tikėjimai stengiasi išplėsti savo bendruomenę į pasaulį, o tai garantuotų konfliktų pabaigą su viena sąlyga: jei tokioje bendruomenėje įgyvendinta DVo valdžia, t. y. iš tikėjimo principų išvedamų ir nuo atskiro žmogaus, jo socialinės padėties arba demokratinio susirinkimo užgaidų nepriklausančių įstatymų valdžia.

Išplitusiai „žydiškai“ religijai ne tiek jau daug metų. Mes netikime apeigų magija, kuri savaime pakeistų žmogaus prigimtį. Atsidūręs tarp pagonybės ir monoteizmo, žmogus privalo galutinai apsispręsti, tad iki šiol tebevyksta kova tarp naujos ir senos tendencijų.

Svarbiausia, ką žmonijai davė tikėjimas Vienu Kūrėju, yra automatinis tikėjimas visiems vienoda ir privaloma Viena Morale, nustatoma ne bendro grupės (gaujos) intereso, bet Paties Kūrėjo, t. y. ne žmogaus. Aistros baigiasi, nes, tikėdami Apreiškimą, tikime, kad tai yra DVo Žodis.

Žinoma, ateisto nepriversi tuo tikėti. Bet ateizmas žmonių visuomenėje nenumatytas. Šliogeris aiškiausiai liudija tai pats, vadindamas save religingu ir kalbėdamas apie tikėjimą DVu todėl, kad „Jo nėra“ ir pan. Normalus (natūralus, ne „neo“) pagonis yra atviras Apreiškimo suvokimui.

Taigi monoteizmo socialinė dorovinė esmė – tikėjimas Viena Duotąja Morale. Tai iš tikrųjų perversmas žmonijos istorijoje, mūsų filosofo Šliogerio, ko gero, ignoruojamas.

Būtent toks tikėjimas Viena Duotąja Morale ir jungia teologiškai nesuderinamus krikščionis, judėjus ir musulmonus. Apreiškimui priimti 2000 metų nėra per ilgas laikas. Šiandien galima aiškiai matyti, kokių klaidų žmogus darė šiame kelyje. Jau pati Biblija pasakoja, kad žydai, panorėję įvesti karalių valdžią pagal pagonis, padarė ne patį geriausią sprendimą. Galų gale dėl karalių savivalės tai privedė prie Mozės paskelbtos teokratijos (DVo Valdžios, t. y. Jo Įstatymo Valdžios, kad ir kokie būtų asmenų nuopelnai ar socialinė padėtis) pakrikimo ir bendros pirminės teokratinės valstybės žlugimo. Žiūrėdami į tai mistiškai, galėtume nujausti čia ir ryšį su tolesniu Mesijo atmetimu, nes DVo Valdžia suvokta vien kaip politinė valdžia.

Krikščionybės kelias aiškiai suko teokratijos link, nes pagoniška Romos imperija turėjo būti pakeista teokratine krikščionių Bažnyčia (o kadangi Bažnyčia – visi jos nariai, tai ilgainiui ji turėjo aprėpti visą pasaulį). Deja, pagoniškos praeities antspaudas sugriovė šią begimstančią konstrukciją ir XI a. pradžioje ji ėmė užleisti vietą tautinėms valstybėms, o tai iš esmės praktinis pagonybės atkūrimas visuomenės organizavimo lygmeniu. Teokratija tapo nebereikalinga ir žlugo suskilus imperatoriaus ir popiežiaus „duetui“. Klerikalinė Bažnyčios dalis panorėjo atsiskirti nuo pasaulietinės (o teokratijoje abidvi tegali būti siejamos vienybės, jei ne tapatybės). Tam jau būta pakankamai pagrindo dėl žmogaus klaidų (vadinamoji Bažnyčios feodalizacija). Iškilus popiežiaus pretenzijai valdyti pasaulietinę visuomenės dalį kaip atskirą nuo klerikalinės (o ta atskirybė buvo auginama dar berutuliojant Senojo Testamento karalių instituciją, sutampančią su pagonių karališkomis institucijomis), krikščionybė kaip kasdienio gyvenimo praktika buvo išstumta į vienuolynus, bet praktinė visuomenės organizacija jau tapo pagoniška, besiremianti stipresniojo interesu. (Oponentai paklaus: o kada gi buvo kitaip? Kad ir Otono III eksperimento metu!)

Visą šį procesą natūraliai vainikavo prakeikimas Konstantinopoliui ir 1054 m. Bažnyčios skilimas. Krikščionybei žlugus visuomenės organizavimo lygmeniu ir grįžus prie pagoniškų principų, tolesnis jos plitimas virto paprasčiausiu tautų ir žemių užgrobimu, kurį vykdė (Evangelijos ir Bažnyčios vardu) ne Krikščionių Bažnyčia, bet iš tikrųjų atskiri „krikščioniški“ valstybiniai vienetai, tegu kartais ir pasivadinę bažnytiniais (plg. prūsų pavergimą arba kur kas žiauresnį Amerikos indėnų užkariavimą).

Toliau pirminės teokratijos idėją buvo bandoma realizuoti tik tarp musulmonų per šariatą, kol po Pirmojo pasaulinio karo buvo sugriautas formalus kalifato likutis – Osmanų imperija (plg. Šventosios Romos imperijos „panaikinimą“, kurį įvykdė Napoleonas).

Visos šios istorijos vis dėlto nereiškia, kad „DVo nėra“, t. y. Apreiškimo žlugimo. Jos tereiškia, kad žmogus tebėra kelyje.

Nepasirinkęs globalinės Apreikštojo DVo Valdžios kaip vienintelio išganingo sprendimo, jokiais būdais nereiškiančio kultūrų naikinimo (plg. kad ir islamą, kuris nesunaikino nė vienos autentiškos kultūros), žmogus dabar pats eina į priešingą („sataninį“ – nuo žodžio satan(a) „priešas“) sprendimą – į bankininkų įvedamą globalinę Aukso Veršio diktatūrą, kuri būtent ir naikina bendrąją abraominę Vieną Moralę (moralė oficialiai skelbiama reliatyvia) ir autentiškas kultūras.

Komentarai / 3

  1. Dangaus Ilgesys.

    Visata, negyvoji materija, gyvoji gamta, juslėmis apčiuopiama tikrovė – visa yra kūrinija. Tiek mikro, tiek makro pasaulis lyg panašus. Buvimas tarp jų kelia nuostabą, nes nenusakomai parodo gražaus ir gero. Nuosekliai aiškinantis protas prabyla apie tai, kaip tikslingą samplaiką. Ir vis dėlto, šiapusinėje tikrovėje nėra nei dievų (kurie logiškai galėtų nesutarti), nei kūrinija – dievas (kuris būtų apčiuopiamas ir pažeidžiamas). Kaip šiandien žydinčia gėle džiaugiamės, o rytoj metame į krosnį, taip šio pasaulio pavidalas laikinas: tiek mums šiam pasauliui mirtingiems, tiek apskritai žemiškajam rojui. Šis pasaulis žmogui yra kaip egzaminas, po kurio ėjimo ir pasirinkimų rezultatas lems pomirtinę tąsą. Kova gėrio ir blogio ne šiaip sau, ji per mūsų atsakomybę ir sąžinę rodo ir nukreipia teisinga, prasminga ir palaiminga linkme. Tik teisus Dievo akivaizdoje gali suvokti virš meluojančių “tiesų” vieną vientisą ir visaapimančią Tiesą.

  2. Levaitis.

    Lakoniskai : ateitis – vienai absoliuciajai ( meiles ) Moralei. Tik ar Abraomo ? …. Budos ? Zaratustros ?
    Ne pranaso vardas ir/ar buvimas apskritai esme… entropija iveikianciai “tvarkai” perprast

  3. suomis.

    Viskas būtų gerai, bet gerai būtų, kad autorius pakomentuotų, šiame kontekste, žmogaus bandymą pažinti pasaulį per nirvaną. Tai, visai kitas lygmuo. Būtent apie tai kalba Šliogeris, ko mano manymu autorius nepastebi.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.