“Nėra nesėkmingų metų tam, kas sėkmės nematuoja skaičiais. Kas nesveria, o svarsto. Yra tik inercija kasdienybės griūtyje nepastebėti savojo sacrum – kad ir kas tai būtų: mylimosios akių šviesa ar sakuros žiedas pavasarį.”

arba “Juk visi ieškome to paties momentinio nušvitimo, epifanijos… Tik vieni ją atrandame eilėraštyje, o kiti – Gucci maišelyje. Eilėraštis, viliuosi, vis dėlto pergyvens maišelį.”

arba “Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, ,,išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta, šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tai gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję ,,būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija. Tuo tarpu mes, isteriški savo laikmečio formuotojai ir aukos viename asmenyje, siekiame užgriozdinti gyvenimo (įskaitant ir mąstymo!) erdves niekam nereikalinga informacija ir dar nereikalingesniais daiktais. Mes bet kuria kaina siekiame užvaldyti gražius daiktus, kurie užgriūna visu ,,turinio“, o ne ,,formos“, kurios juk buvome suvilioti, svoriu. Turinio tuštuma kartais būna sunkesnė ir už sunkiausią antkapį!”