Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“

TADEUSZ DĄBROWSKI

Kęstučio Puloko nuotrauka

Šiuolaikinis eilėraštis

Jis lyg šikšnosparnis
gyvena rūsiuose,
palėpėse, olose,
dieną miega,
naktį medžioja,
kybo žemyn galva.

Reikia puikios vaizduotės,
kad prilygintum jį paukščiui.

Jis aklas,
jis siunčia signalus,
priima signalus.
Galima sakyti, jis girdi
tik pats save.

Kadaise buvo manoma, kad jis minta
žmogaus krauju, bet jam
pakanka ir musės,
grambuolio ar naktinio drugelio.

Kai buvau mažas,
išeidavau temstant
„medžioti šikšnosparnių“.

Mesdavau į viršų akmenį,
o šikšnosparnis nerdavo
paskui jį, paskutinę akimirką
susivokdavo, kad
tai klasta, ir tučtuojau
šastelėdavo į šalį.

Kartais, jei akmuo
pasitaikydavo didesnis, šikšnosparnis trenkdavosi
į jį ir nukrisdavo ant žemės. Poezija,

jei ji yra, šiandien
yra lyg akmuo,
o kartais tarsi plyta.

*

C. K. Norwidui ir T. Różewicziui


Žolė – galėtų kranksėti, bet šnara – tyli.

Kovas – galėtų čirškėti, bet kranksi – tyli.

Tramvajus – galėtų važiuoti, bet stovi parke – tyli.

O kitas tramvajus – galėtų stovėti parke, bet važiuoja – tyli.

Galėtum pažvelgti į mane, bet tik kalbi – tyli.

Norėčiau pagaliau nutilti, bet kol kas tik
– tyliai tūnau kertėj.


Kunigo klebono eilėraščių rinkinio pristatymas jo
sode. Saulėta popietė. Vėjas
lyg padavėjas mitriai sukiojasi tarp svečių.

Žolėje tarsi žaltys išsirangiusi sodo žarna laisto lysves
ir jaunas
obelaites. Ilga eilė prie maisto ir
trumpesnė – prie dedikacijų. Per vyną, sumaišytą su alumi,

sustoja laikas. Klebonas pabėga
laikyti mišių. Atsisveikina šypsodamasis, šaukia mums, kad
galime čia sėdėti nors iki paryčių.


Ponui Bronekui aštuoniasdešimt penkeri. Jis sodininkas.
Seniai nesikelia iš lovos, jo sodas
ir atmintis užžėlė piktžolėmis. Tik
sena obelis prisimena kartkartėmis turinti pagimdyti
obuolį. Ponas Bronekas nudžiunga, per televizorių
išvydęs nuogas moteris, pasišaukia
paauglį anūką ir išsišiepęs, rodydamas
likusius dantis, sako jam: žiūrėk! Ir priduria:
kai eisi pas mergas, nueik prie
molo, ten sukiojasi pačios gražiausios, man irgi ką nors
atvesk, kai močiutė išeis į sodą. Žiauru –
pamaniau stebėdamas poną
Broneką – kad kūnas gęsta, o apetitas išlieka. O
paskui susimąsčiau apie meilę, kuri,
nepaisydama logikos, iki pat galo leidžia rinktis.


Skraido čia be atvangos tie Ikarai, jau
nebekreipiu dėmesio – sako artojas,
neatitraukdamas akių nuo dirvos, rankų nuo plūgo.

Nemėgstu čia žvejoti, nes dažnai prilenda į tinklus
tų Ikarų, nuolat turiu painioti iš akių
rankas ir kojas – sako žvejys. Visi

kalba apie skraidančius žmones, todėl dažnai dairausi
į dangų, bet dar nesu jų matęs
– prisipažįsta piemuo. Rašausi jų kalbas

prie metro įėjimo ir matau, kaip už
laiptelio užkliuvęs girtas vyras

dardėdamas lekia žemyn.


Didysis hadronų greitintuvas

„Standartinį modelį“ sudaro lygtys, kurios, jei atidžiau įsižiūrėsime,
pasirodys besančios visai negrakščios ir ne tokios elegantiškos,
kaip tikėtumėmės iš lygčių, kuriomis aprašomi pamatiniai gamtos
dėsniai. Fizikai sumanė sukurti didesnės apimties, paprastesnes ir
žymiai grakštesnes lygtis [...].

Prof. Frankas Wilczekas


Jie tik ketina paaiškinti, kas yra tamsioji materija,
kas yra juodosios skylės viduje ir kitoje
pusėje. Jie sukurs lygtį, gražesnę už poeziją,
jai dar nevirtus eilėraščiu, jau žinosiu iš skaičių, kad lapas
yra lapas, paukštis – paukštis, mirtis – mirtis, Einsteinas –
Newtonas, Różewiczius – Herbertas, o Świetlickis –
jis pats. Tikiu mokslininkais, todėl meldžiuosi,
kad būtų drąsesni už poetus, kitaip
dar neužrašę savo lygties pastebės,
kad iš anapus juodosios skylės į juos spokso
jų pačių akis. Tada lygtis išsprogs į sakinį

ir išdraskys jiems burnas.


Dieve, didysis Grevelda, vėl ketinai išsklaidyti
kamštį, ir susidūrė keturi vilkikai. Nespėjai

čiaudėdamas prisidengti burnos, ir uraganas
nusiaubė Floridą. Nesistebėk, kad dalis mūsų

kas dieną nešioja šarvus, pro kuriuos
nesimato Tavęs. Kartais ir aš imu baimintis,

ar savo didžiuliais pirštais perneši mane
gyvą į aną pasaulį.


Nešildomas naktinio traukinio vagonas; tų,
kurie čia liko prieš konduktoriaus valią
ir sėdi tamsoje, nuskausminti šalčio,
kiekvienas atskiroje kupė, tikriausiai ne visai
švari sąžinė. Įsivaizduoju,
kaip šis vagonas atkabinamas nuo sąstato,
kaip pranyksta iš tvarkaraščių. Kiek tokių vagonų
klaidžioja po pasaulį. Kiek tokių vagonų klaidžioja
manyje. Kiek nešildomų vagonų
niekada su manimi nesusidurs.


Pražiopsojau savo akimirką

Ir kaip jos nepražiopsosi, skaitydamas internete
rytdienos spaudą, girdėdamas dainas baltųjų roko
nykštukų, apsimetančių supernovomis, matydamas,

kaip kelerių metų senumo cunamis ryja vis tuos pačius
kaimus, o Pasaulio prekybos centro bokštai kasnakt
paskubomis atstatomi, kad vėl tingiai

susmuktų dieną. Na pasakyk, kaip nepražiopsoti savosios
akimirkos pasaulyje, kuriame tas pats laikraštis
išeina keturiais variantais: konservatyvus,

pažangus, nuosaikus ir visai be žodžių. Laikais,
kai neišnaudotos minutės pasilieka kitam
mėnesiui. Pražiopsojau savo akimirką. Kur, kada?

O gal tai ji mane pražiopsojo? Pranyko
už horizonto, ištvinko be galo.

Ir laukia.


Iš: Tadeusz Dąbrowski. Czarny kwadrat. Kraków: Wydawnictwo a5, 2009
Vertė Vytas Dekšnys

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.